Tyrime dalyvavo devyni sveiki savanoriai – visi vyrai, europidų rasės, nuo 51 iki 65 metų amžiaus. Visi jie vartojo vaistų kokteilį, sudarytą iš augimo hormono ir vaistų nuo diabeto, taip pat hormoninio maisto papildo. Tyrimą finansavo biomedicinos bendrovė „Intervene Immune“.
Savanoriai vaistus gėrė po kelis kartus per savaitę, gydymo trukmė – metai. Po to mokslininkai analizavo tyrimo dalyvių DNR ir lygino genetinę medžiagą su tų pačių asmenų genetine medžiaga, paimta prieš pradedant tyrimą. Rezultatas – stebinantis: įvairūs nedideli DNR pokyčiai parodė, kad tyrimo dalyviai 2,5 metų atjaunėjo (žinoma, vertinant biologinį laikrodį).
Kitaip tariant, jeigu mokslininkai tyrimo vykdymo laikotarpiui būtų sustabdę laiką, tiriamieji po vaistų kurso suvartojimo būtų jaunesni 2,5 metų, nei tyrimui prasidėjus. Įvertinus tai, kad tyrimas truko metus, vyrai atjaunėjo „tik“ pusantrų metų. „Iki šiol jokiu tyrimu nebuvo parodyta, kad prognozuojamas biologinis amžius tam pačiam asmeniui gali būti sumažintas bėgant laikui, ypač po tokio tipo intervencijos“, – sakė Švedijos Karolio instituto molekulinės epidemiologijos specialistė Sara Hägg.
Tyrimo, kuris žurnale „Aging Cell“ buvo publikuotas rugsėjo 8 dieną, autoriai biologinį amžių prognozavo pagal „epigenetinius laikrodžius“ – jie skenavo žmogaus DNR ir ieškojo vyresniam amžiui būdingų ženklų. Mūsų DNR bėgant laikui prie savo dvigubos spiralės struktūros tai vienur, tai kitus prisisega cheminių „žymeklių“: metilo grupių, sudarytų iš anglies ir vandenilio, kurios prisijungia prie DNR ir gali pakeisti tai, kaip mūsų ląstelės „nuskaito“ vieną ar kitą genetinės informacijos segmentą. Šios cheminės modifikacijos, mokslininkų vadinamos „epigenetiniais pokyčiais“. T.y. pokyčiais, esančiais „aukščiau“ genų.
Cheminės žymės ant DNR grandinės išsidėsto pagal tam tikrą tvarką – panašiai, kaip brūkšninis kodas, kuriuo žymimos prekės parduotuvėse. Pagal tokį brūkšninį kodą galima apskaičiuoti asmens biologinį amžių dvejų–trejų metų tikslumu, sakė S.Hägg, kuri pati pastarojo tyrimo vykdyme nedalyvavo. Tyrimo autoriai kelia hipotezę, kad amžių žymintys DNR pokyčiai gali būti grįžtami.
Tačiau čia S.Hägg pateikia labai svarbią pastabą: tyrimas yra labai preliminarus ir negali pateikti atsakymo, kokios buvo „atjaunėjimo“ priežastys.
Pavyzdžiui, nėra žinoma, ar šie cheminiai žymekliai patys yra organizmo pokyčių priežastis, ar tiesiog žmogaus organizme vykstančių biologinių procesų, kuriuos galbūt apgręžė naudotas vaistų kokteilis, atspindys.
Vaistų bandymo pradinis tikslas nebuvo visapusiškas pacientų jauninimas – mokslininkai tikėjosi patikrinti, ar šie preparatai kaip nors geba paveikti vieną labai konkretų senatvės požymį – skydliaukės mažėjimą. Skydliaukėje nebrandžios imuninės sistemos ląstelės paverčiamos specializuotomis ląstelėmis, kurios ieško ir naikina į kūną patenkančius patogenus.
Panašu, kad skydliaukės funkcija būna aktyviausia brendimo pabaigoje, o pasiekus šią amžiaus ribą pradeda be paliovos silpnėti, ši liauka pradeda kaupti riebalus, aiškina biogerontologas Gregory Fahy, „Intervene Immune“ bendraįkūrėjis ir mokslinis vadovas, taip pat – šio tyrimo autorius. Tačiau tyrimai su gyvūnais ir ŽIV pacientais rodo, kad augimo hormonas padeda atauginti dalį prarandamo audinio. Šio tūkstantmečio pradžioje G.Fahy, atlikdamas vieno paciento imties tyrimą, sušvirkštė sau augimo hormono ir pastebėjo skydliaukės regeneracijos požymių, tačiau jis norėjo savo rezultatus atkartoti su didesne sveikų žmonių kohorta.
Atlikęs tyrimą su devyniais savanoriais G.Fahy rado įrodymų, kad jų skydliaukės iš tiesų pradėjo atauginėti ir augino naujas specializuotų imuninių ląstelių populiacijas.
Be to, „pastebėjome ženklus, kad galbūt pagerinome ne tik imuninės sistemos veikimą“, – sakė G.Fahy. Pacientų kraujyje esantys metabolitai rodė, kad inkstai pradėjo kokybiškiau filtruoti toksinus iš kraujo. Toks atradimas derėjo su 1988 metų tyrimu, kurį mokslininkai atliko su pelėmis: vyresnėms pelėms persodinus jaunesnių pelių skydliaukes pastebėta, kad pagerėjo ne tik skydliaukės, bet ir inkstų bei kitų su imunine nesusijusių organų bei audinių funkcija.
G.Fahy, nustebintas gautų rezultatų, susisiekė su Kalifornijos universiteto Los Andžele (JAV) genetikos bei biostatistikos profesoriumi Steve'u Horvathu. Šis mokslininkas garsėja savo itin tiksliais epigenetinių laikrodžių vertinimais. G.Fahy reikėjo pagalbos įvertinant, ar jo sukurtas vaistų kokteilis paveikė bendrą tiriamųjų biologinį amžių. Tad S.Horvathas išgavo DNR iš tiriamųjų kraujo, kuris buvo paimtas saugoti prieš pradedant tyrimą. Kaip atramos tašką pasirinkęs keturis konkrečius, gerai ištirtus epigenetinio laikrodžio žymeklius, S.Horvathas nustatė, kad visų tiriamųjų esamasis biologinis amžius per tyrimo laikotarpį sumažėjo, o jų gyvenimo trukmės prognozė padidėjo. Epigenetinių jaunėjimo požymių gausa padidėjo po devynių mėnesių vaistų vartojimo, jie išsilaikė praėjus ir pusmečiui po tyrimo laikotarpio pabaigos.
Šiuo metu negalima užtikrintai pasakyti, kiek kuris konkretus vaistas prisidėjo prie jauninančio poveikio, o dėl to, kad tiriamųjų grupė buvo tokia maža, netgi neįmanoma pasakyti, ar toks pats vaistų kokteilis taip pat teigiamai paveiktų ir kitus žmones. „Visiškai aiškiai suprantame, kad tai buvo labai mažos apimties tyrimas“, – sakė G.Fahy. Tad dabar mokslininkai ketina pakartoti tyrimą su didesne, įvairesne tiriamųjų grupe.
Viena iš silpniausių šio tyrimo vietų yra faktas, jog jame nebuvo kontrolinės grupės – tokių tyrimo dalyvių, kurie vaistų kokteilio negavo, teigia S.Hägg. Be to, nėra užfiksuota, ar tiriamieji patys savo iniciatyva kaip nors nepakoregavo savo gyvenimo būdo, kas taip pat galėjo paveikti rezultatus, neaišku, ar jų biologinio amžiaus kaip nors nepaveiktų placebo efektas. Placebo efektas pasireiškia tuomet, kai gydymas būna kažkiek efektyvus vien dėl to, kad žmonės tiki, jog gydymas yra efektyvus.
Tačiau, nepaisant to, kad dar negalima užtikrintai pasakyti, kas atsuko tiriamųjų epigenetinį laikrodį, „vien mintis, kad biologinį laikrodį galima atsukti, yra labai įdomi“, sakė S.Hägg.
