Jų misija „Planet Mediterranean“ nebuvo panaši į povandeninius nuotykius, vaizduojamus Jules'o Verne'o romane „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“ (Vingt mille lieues sous les mers), o ryškiai geltona kapsulė, kurioje gyveno, nėra povandeninis laivas.
Tačiau šis nardymo varpas keturias savaites buvo jų namai ir leisdavo iki aštuonių valandų per parą išbūti 120 metrų gylyje, nesirūpinant, kad kylant į paviršių juos ištiks kesoninė liga.
L.Ballesta pasakojo apie jūrų gyvūniją ir „povandeninių skardžių akmenines katedras“, kurias jiems teko stebėti. Jis ir kolegos ekspedicijos pabaigą šventė atkimšę šampano butelių.
Vėl susitikęs su žmona ir dviejų mėnesių dukrele, apsiašarojęs fotografas pripažino: „Per menkai įvertinau grįžimą į sausumą. Tai labiau jaudinama negu tikėtasi.“
L.Ballesta parsigabeno daug filmuotos medžiagos ir tūkstančius nuotraukų, padarytų dirbant nesvetingoje aplinkoje, kur vandens slėgis 13 kartų didesnis negu paviršiuje.
„Kito pasaulio tyrimai“
„Visi gyvename toje pačioje planetoje, bet joje yra keli pasauliai, ir mums teko garbė patyrinėti vieną iš jų, – sakė L. Ballesta. – Per beveik kiekvieną pasinėrimą sugebėdavome nufilmuoti arba nufotografuoti rūšį, iki tol dar nestebėtą gyvą savo aplinkoje.“
Kiti komandos nariai buvo jūrų biologas Antoninas Guilbert'as, nardymo instruktorius ir apšvietimo specialistas Thibault Raubyir naras bei operatorius Yannickas Gentilis.
Kiekvieną dieną plieninis nardymo varpas, kurio kabinos plotas – tik vienas kvadratinis metras, būdavo nuleidžiamas iš baržos į vadinamąją prieblandos (mezofotinę) zoną, kur iš paviršiaus prasiskverbia tik 1 proc. saulės šviesos.
Po kiekvieno pasinėrimo į jūros gelmes nardytojai grįždavo į kapsulę, kurioje buvo nuolat palaikomas 13 kartų didesnis negu atmosferos slėgis.
Kiekvieną vakarą jie būdavo vėl iškeliami į paviršių, o nardymo varpas būdavo sujungiamas su dviem kitomis kameromis. Vienoje jų buvo įrengtas tualetas ir dušas, o kitoje – virtuvėlė su nedideliu stalu ir oro šliuzu, per kurį ekspedicijos dalyviams būdavo perduodama maisto.
Ši tyrimų stotis mėnesį judėjo palei pakrantę tarp Marselio ir Monako. Ekspedicijos pabaigoje tris dienas trukusi dekompresija buvo vienintelis kartas, kai tyrėjams teko atlikti šią procedūrą, kurios metu slėgis lėtai mažinamas, kad iš kraujo palaipsniui pasišalintų ištirpusių dujų perteklius ir nesusidarytų burbuliukų, galinčių smarkiai sutrikdyti sveikatą ar netgi sukelti mirtį.
Kiekvieną dieną plieninis nardymo varpas, kurio kabinos plotas – tik vienas kvadratinis metras, būdavo nuleidžiamas iš baržos į vadinamąją prieblandos (mezofotinę) zoną, kur iš paviršiaus prasiskverbia tik 1 proc. saulės šviesos.
Po vandeniu 28 dienas praleidusi komanda taip pat atliko eksperimentų, suplanuotų pačių tyrėjų, taip pat laboratorijų ir universitetų.
Tačiau dėl žemos temperatūros ir didelio slėgio darbas dideliame gylyje buvo sunkus ir pavojingas, pabrėžė L.Ballesta. Sekmadienį jis ir Th.Ribault tebesiskundė nušalusiais pirštais.
„Planet Mediterranean“ nariai nuolat palaikė ryšį su išoriniu pasauliu vaizdo pranešimais ir teletiltu rengtomis spaudos konferencijomis.
Tyrėjai planuoja surengti per savo ekspediciją padarytų nuotraukų parodą ir ateinančiais metais išleisti dokumentinį filmą.
