Valerie Choumet su kolegomis stebėjo, kaip maliarinis uodas nutupia ir įgelia anestetikais užmigdytai pelei. Vaizdo siužete užfiksuoti beprecedenčiai kadrai, kaip iš vidaus atrodo uodo įgėlimo ir kraujo siurbimo procesas.
Pirmiausia dėmesį atkreipia neįtikėtinas uodo „snapo“ lankstumas – geluonis lankstosi į visas puses, įvairiausiais kampais, ieško kelio tarp ląstelių ir labiau primena ne adatą, o straubliuką. Jis leidžia uodui reikalus susitvarkyti kuo mažesniu bandymų skaičiumi, nors pasiurbti kraujo iš pirmo karto pavyksta toli gražu ne kiekvieną sykį (dažnai prireikia kelių bandymų ir tai užtrunka keletą minučių).
„Buvau visiškai nustebintas to, ką išvydau šiame siužete, – emocijomis dalijasi uodus tyrinėjantis Londono higienos ir tropinės medicinos mokyklos tyrėjas Jamesas Loganas. – Buvau skaitęs, kad geluonies dalys yra lanksčios, mobilios, tačiau pamatyti, kaip jos veikia tikrovėje, buvo nuostabu. Uodo geluonis – tarsi lanksti ir visiškai kontroliuojama adata. Vabzdžių kūno stebuklai nepaliauja stebinę!“
Kita įdomybė ir netikėtumas – uodo geluonies struktūra. Žiūrint į uodą be mikroskopo atrodo, kad jo geluonis yra vientisas. Tačiau pro mikroskopą matyti, kad tai – sudėtingas padargas, išsišakojantis į šešis kanalus: keturi atstoja stabilizavimo funkciją atliekančius vabzdžio žandikaulius (žiauturus), o centre – didelė adata, sudaryta iš dviejų lygiagrečių vamzdelių. Jais žemyn švirkščiamos seilės ir siurbiamas kraujas.
Kai uodas savo sudėtingu instrumentu pagaliau suranda kraujo tinkamą kapiliarą, prasideda puota, kuri trunka vidutiniškai apie 4 minutes. Uodas siurbia taip smarkiai, kad kraujo kapiliarai net subliūkšta, o kai kurie įplyšta ir kraujas išsilieja į supančius audinius. Taip nutikus, uodas kartais pasinaudoja aplinkybėmis ir siurbia kraują tiesiai iš jo paties sutverto kraujo baseinėlio.
Kai uodas užsikrėtęs maliariją platinančiais parazitais „Plasmodium“, kraujo kapiliarų jis ieško ilgiau. Kodėl – neaišku. Galbūt parazitas daro įtaką uodo nervų ar kraujo siurbimo sistemoms. Šiaip ar taip, užsikrėtęs uodas būna atkaklesnis ir kraujo ieško agresyviau, o tai padidina šansus, kad maliariją sukeliantis parazitas pateks į uodo aukos organizmą.
V.Choumet tyrėjų komanda pastebėjo, kad po įgėlimo praėjus daugeliui valandų, parazitai „Plasmodium“ įgėlimo vietoje būriavosi ten, kur likę daugiau uodo seilių. Uodui seilės pradeda skirtis išsyk, kai tik jis smeigia savo geluonį į audinius, nors kapiliaro gali būti ir neradęs. Seilėse yra medžiagų, kurios stabdo kraujagyslių veržimąsi, kraujo krešėjimą, apsaugo nuo uždegimo. Seilės pro mikroskopą matomos kaip maži burbuliukai aplink geluonį. Net kai uodas nustoja siurbti kraują, seilių lieka žemesniuose odos sluoksniuose. Kartu lieka ir maliarijos sukėlėjų.
O čia galite pamatyti, kaip atrodo uodo įgėlimas iš arti (bet ne iš vidaus):
