„Visi įkliūva. Ir studentas, ir prezidentas. Bet kuriam žmogui, kuris naudojasi skaitmena, gali prireikti atkurti prarastus duomenis, nes technika dėl įvairių priežasčių išeina iš rikiuotės. Arba žmogus suklysta, nenumato savo veiksmų pasekmių“, – sako „Mano duomenys“ vadovas Marius Kvedaras.
Gamyklinis brokas, kava ir kitos „hardų“ gedimų priežastys
Tradicinės skaitmeninių duomenų praradimo priežastys – kompiuterio ar išorinio disko apipylimas kava ir kitais skysčiais, sutrenkimas, sudaužymas, vibracija, maitinimo trikdžiai, virusai, programos klaidos... Kaltas gali būti ir gamyklinis brokas.
Dėl jo duomenų laikmenos genda lygiai taip pat, kaip skalbimo mašinos, televizoriai, automobiliai. Ir visai nesvarbu, kad išorinis kietasis diskas įsigytas vos prieš pora mėnesių! Praktika rodo, kad toks taip pat sugenda. Kai kurie praradimai būna itin dideli. Tarkim, nulūžta įmonės serverinė su daugybe reikšmingos informacijos, kurios neįmanoma surinkti iš naujo. „Bene didžiausias nuostolis, su kuriuo mūsų įmonei teko dorotis, – daug metų kaupta Lietuvos kraujo donorų informacinė bazė. Serverį tąsyk užliejo vanduo“, – prisiminė specialistas.
Profesionalai konstatuoja, kad mažėja kietųjų diskų patikimumas. Tai vyksta todėl, kad detalėms naudojama pigi žaliava, sudėtingėja elektronika. O naujus techninius sprendinius iš esmės testuoja galutinis vartotojas.
„Kaip gamintojas gali ištestuoti tūkstančius naujos kartos „hardų“? Neįmanoma. Kai kažkas būna neišbaigta naujame produkte, jis sugenda. Aišku, gamintojai to nepripažįsta. Galima susigrąžinti pinigus už nekokybišką laikmeną, bet ten esančios jūsų informacijos gamintojas negrąžins ir jos praradimo nekompensuos. Turbūt ne iš piršto laužtos kalbos, kad gamintojai specialiai tiekia į rinką kietuosius diskus, kuriems užprogramuotas ganėtinai trumpas gyvavimo laikas. Štai toks neafišuojamas būdas padidinti pardavimus...“
Kaip palaikyti kompiuterio sveikatą?
Kompiuteriui, išoriniam kietajam diskui kiekvienas įjungimas ir išjungimas prilygsta adatos dūriui. Jie ilgiau išliks sveiki, jei tokių dūrių bus mažiau. „Jei kompiuterį paliekate įjungtą dieną naktį, jis tarnaus ilgiau. Žinoma, elektros tokiu atveju išeikvojama šiek tiek daugiau, bet ne tiek, kad vertėtų kompiuterį nuolat įjungti ir išjungti. Nereikia baimintis, kad jis perkais ar nusidėvės. O speciali programa „SeaTools for Windows“ leidžia pamatyti, kiek valandų kietasis diskas jau dirbo ir kiek kartų buvo įjungtas ir išjungtas. Yra žmonių, kurie daug metų naudoja kompiuterį, bet programa parodo, kad jis buvo išjungtas vos pusšimtį kartų.“
Laikmenų tarnavimo laikas? Kaip kam pasiseks. Dėl to labai verta stebėti ir kompiuterių, ir išorinių kietųjų diskų sveikatą. Kad ji blogėja, dažniausiai parodo strigimai: technika ima dirbti lėtai, tarsi nenoromis. „Klaida būtų nekreipti į dėmesio į pasikartojančius strigimus, būtinai reikia aiškintis jų priežastį.
Internete yra programėlių, kurios padeda ją identifikuoti. Tačiau noriu įspėti, kad, kai trūksta žinių, kaip tinkamai viską padaryti, rizikuojama negrįžtamai prarasti duomenis. Ir profesionalai nebegalės padėti, jei žmogus dėl nepatyrimo nugydys laikmeną. Nesitreniruokite su savo originaliais duomenimis.“
Kad kažkas negerai, galima ir nepastebėti. Todėl M.Kvedaras pataria reguliariai daryti kietųjų diskų techninę patikrą. „Kaip dažnai ją daryti, turėtų lemti juose sukauptų duomenų svarba ir tai, keliose laikmenose šie archyvuojami. Jei yra darbinis diskas, iš kurio kas pusmetį naujai sukauptą informaciją perkeliate į atsarginį diską, tai sugedus darbiniam diskui prarasite pusmečio informaciją. Yra ir žmonių, ir įmonių, kurie kasdien išsaugo per dieną padarytų darbų kopijas.“
Ko tik gyvenime nebūna...
„Vaikai, kai suaugusieji nemato, būna, paverčia kietąjį išorinį diską žuvyte vonioje... Kratos metu žmonės stengiasi nuslėpti kompiuteryje esančius duomenis, todėl pamėgina jį sugadinti trenkdami į grindis, trypdami kojomis ir panašiai. Kompiuterinių žaidimų vartotojai ir ne tik jie, kai nervai sukyla, išlieja pyktį ant technikos. Bet duomenis paprastai pavyksta atkurti.“
Specialistas juokiasi, kad neretas klientas „neprisimena“, „nežino“, kaip sugedo jo kompiuteris, nors laptopą išardžius padvelkia vynu. „Geriau jau žmonės sakytų tiesą. Kai eini pas daktarą dėl sveikatos, juk sakai tiesą, nes nori, kad padėtų.“
Šeimyniniai konfliktai, skyrybos neretai priverčia žmones ieškoti duomenų atkūrimo specialisto. Vienas iš sutuoktinių pageidauja taip ištrinti duomenis, kad niekas nebegalėtų jų atkurti arba, atvirkščiai, prašo atkurti bendrame kompiuteryje buvusią informaciją. „Kitąkart išgirstame: „Ne mano duomenis atkūrėte!“.
Žmogus tarp atkurtų duomenų randa jam nematytų, neaišku, kaip atsiradusių. Bet reikia turėti galvoje, kad, jei leidi, pavyzdžiui, kolegai į savo kietąjį diską laikinai įrašyti informaciją, kurią jis vėliau ištrina, toji informacija vis tiek lieka! Ir išlenda atkūrus duomenis.“ Patarimas: neskolinkite savo „hardo“ kitiems, nekopijuokite savo duomenų į kitų žmonių „hardus“.
„Dar kelios situacijos iš mūsų darbo kasdienybės: atsakingos institucijos kreipiasi, kad būtų atkurti vaizdo kameromis nufilmuoti ir vėliau ištrinti duomenys; žmonės, keičiantys darbą, nori, kad darbiniuose kompiuteriuose neliktų asmeninių susirašinėjimų, duomenų, darbų kairėje įrodymų. Kartą atėjo laptopu nešinas įmonės vadovas ir paprašė, kad atkurtume duomenis, kurių kietajame diske tikrai turėjo palikti buvęs darbuotojas.
Tačiau negalėjome to padaryti, nes duomenys buvo sunaikinti tam tikra duomenų naikinimo programa. Taigi įmanoma naudotą „hardą“ visiškai nunulinti.“ Specialistas pataria įmonėms, atsikratančioms senais kompiuteriais, nepalikti juose netgi ištrintų įmonės duomenų, o žmogui, nutarusiam utilizuoti asmeninį kompiuterį, kietąjį diską išsaugoti. Tada, jei naujas „hardas“ užlūžtų, būtų iš kur pasiimti prarastus duomenis, nereikėtų pirkti jų atkūrimo paslaugos.
Kodėl duomenis verta saugoti dviejuose, dar geriau – trijuose kietuosiuose diskuose?
Atėjęs pas duomenų atkūrimo specialistą žmogus sako: „Jūs daug nevarkit – man reikia ne visų dokumentų, tik vieno“. Arba paprašo atkurti tik nuotraukas. Bet tai dažniausia neįmanoma, nes technikas mato atkuriamą informaciją kaip išsibarsčiusius nuliukus, vienetukus, raides ir nežino, kurie iš jų sudaro TĄ dokumentą.
„Ar parodytumėte kompaktiniame diske, kurioje vietoje yra penkta daina iš dešimties? Ar parodytumėte „Siemen‘s“ arenoje vyrą, jei nežinote, kurioje vietoje jis sėdi? Taip ir su duomenimis kietajame diske. Žmogus gauna iš mūsų visą savo duomenų maišą, iš kurio išsitraukia tai, kas reikalinga.“
Kad nereikėtų rautis plaukų nulūžus „hardui“, labai vertėtų savo duomenis laikyti ne viename, bet keliuose kietuosiuose diskuose. „Dviejuose – būtinai, dar geriau – trijuose. Su vienu „hardu“ dirbate, į kitą reguliariai perkopijuojate duomenis iš pirmojo. Paprastai jie abu yra jūsų namuose. Trečias – tas rezervinis, kurį laikote pas mamą ar kitą artimą žmogų.
Jei pas jus pašeimininkauja vagis ar kyla gaisras ir liekate be savo dviejų „hardų“, galėsite pasinaudoti trečiuoju. Man toks duomenų saugojimo būdas atrodo patikimiausias. Taip galima gyventi daug metų, tik, aišku, kartkartėmis reikia atnaujinti pačias laikmenas, nes jos, kaip jau sakiau, sensta ir genda. Jei pritrūksta gigabaitų, nusiperkate papildomų „hardų“ ir šitaip kaupiate savo kolekciją. Kas nori, gali naudotis kompiuterinės debesijos paslauga.“
M.Kvedaras įspėja, kad atkurti duomenis, esančius HDD diskuose, gerokai paprasčiau, todėl pigiau. SSD džiugina pastebimai didesniu informacijos apdorojimo greičiu, tačiau ši technologija labai sudėtinga, todėl atkuriant iš jų duomenis reikia įdėti daug daugiau darbo ir atitinkamai paslauga brangiau kainuoja.
