Anglies dioksido emisijos padidėjimas dažnai yra vienas pirmųjų vulkanų neramumų požymių, tačiau jį sunku aptikti, palyginti su įprastu dujų fono lygiu, ir sunku tiesiogiai išmatuoti, nes daugelis ugnikalnių yra sunkiai prieinamose ir tankiai apaugusiose augmenija vietovėse.
Norėdamas išspręsti šią problemą, Robertas Bogue'as iš Makgilio universiteto Kanadoje su kolegomis nusprendė ištirti, ar augalų sveikata gali būti naudojama kaip ugnikalnių aktyvumo rodiklis, rašo „The Guardian“.
Tyrinėdami 1984-2022 m. darytas Jeloustouno nacionalinio parko (JAV) palydovines nuotraukas, jie sugebėjo įrodyti, kad augalai tose vietose, kur vulkaninis aktyvumas didėjo, tapo žalesni dėl papildomo anglies dioksido, padedančio augalams augti, o vėliau, vulkaniniam aktyvumui pasiekus piką, jie tapo rudesni. Tai lėmė sieros dioksidas ir aukšta temperatūra, pražudžiusi augalus.
Žurnale „Geochemistry, Geophysics, Geosystems“ paskelbtos išvados leidžia manyti, kad naudojant palydovines nuotraukas augalų sveikatai stebėti būtų galima įspėti apie ugnikalnių aktyvumą prieš kelerius metus, rašo „The Guardian“.
Tikėtina, kad šis metodas puikiai tinka plačių kūgio formos stratovulkanų – taip vadinami ugnikalniai, kurių kūgis susiformuoja iš kelių sluoksnių sukietėjusios lavos ir piroklastų – esančių miškingose vietovėse, pavyzdžiui, Taalo ugnikalnio Filipinuose arba Etnos ugnikalnio Italijoje, atveju.
