Tokius potyrius neseniai aprašė NewScientist.com žurnalistas, apsilankęs Tokijo universitete įsikūrusioje kompiuterių mokslininko Masatoshio Ishikawos laboratorijoje, kurioje jam buvo pademonstruotos naujausios interaktyvių projekcijų technologijos. Viena iš jų grindžiama dviejų prietaisų veikimu.
Pirmasis – tai iš pažiūros įprastas projektorius ant bet kokio paviršiaus iš šviesos pluošto sumodeliuojantis tam tikrus vaizdus, su kuriais galima sąveikauti. Pavyzdžiui, paspaudus virtualaus telefono klavišus, automatiškai pasikeičia jų spalva. Tai nėra naujas išradimas – tokių technologijų jau esama, tačiau jos negali modeliuoti vaizdo ant judančio objekto paviršiaus.
Šis išradimas būtent tuo ir yra ypatingas – jis efektyviai projektuoja vaizdą net ant itin greitai erdvėje judančių daiktų. Projektorius turi kamerą, automatiškai aptinkančią objekto, ant kuriuo projektuojamas vaizdas, padėtį. Objekto judėjimą kamera fiksuoja 500 kartų per sekundę sparta. Sistema, reaguodama į objekto judesio pokyčius, iš karto nustato tolimesniam fiksavimui būtiną kameros vietą ir pakreipia jos objektyvą reikiamu kampu.
Informacija apie konkrečią daikto ir ant jo projektuojamo vaizdo padėtį erdvėje yra perduodama į antrą sistemos prietaisą, pavadintą „Airborne Ultrasound Tactile Display“. Jo paskirtis yra siųsti garso bangas į paviršių, kuriame modeliuojami vaizdai ir jame sukelti spaudimą. Taigi jei šis paviršius yra žmogaus delnas, jo savininkas ne tik mato vaizdą, bet ir junta jį savo odos receptoriais.
Lytėjimo pojūtis ant delno yra sukuriamas iš 2 tūkst. spinduolių (angl. emitter) siunčiamų ultragarso bangų. Pasak technologiją sukūrusio Tokijo universiteto mokslininko Hiroyuki Shinoda'os, tinkamai sukalibruotos ir į vieną tašką nukreiptos garso bangos gali sukelti vieno kubinio metro tūrio medžiagos vibracijas.
Anot laboratorijos vadovo M.Ishikawos, naujoji vaizdo projekcijų technologija jau sulaukė dėmesio iš automobilių, medicininės įrangos ir žaidimų pramonės bendrovių.
Žemiau pateikiame išradimą pristatantį vaizdo įrašą:
