Stipriausia žinoma rūgštis yra vandenilio heksafluorstibatas (H₂FSbF₆) – ji vadinama superrūgštimi, tai yra, jos rūgštingumas didesnis, nei visiškai grynos sieros rūgšties.
Palyginimui, sieros rūgšties Hammetto rūgštingumo funkcija yra -12, vandenilio heksafluorstibato reikšmė yra −31,3 o naujoji rūgštis lenkia jas abi.
Tad, kaip tai veikia?
Australijos Naujojo Pietų Velso universiteto (UNSW) tyrėjai naudodami stipriai įelektrintus baltymų jonus (HCPI), prideda protonus prie elementų ir molekulių, negalinčių formuoti jungčių (prisiminkite inertines dujas).
„Atradome būdą, kaip baltymų jonams suteikti itin stiprų krūvį, kad jie taptų tokie reaktyvūs, kad gali pernešti protonus molekulėms ir atomams, kurie paprastai laikomi inertiškais, tarkime, argonas ir azotas,“ sakė vienas komandos narys, Aleksas Donaldas.
Tyrėjai baltymų jonus paveikė žemo slėgio jonų šaltiniu ir taip sukūrė HCPI galinčią pridurti protonus netgi pačioms atspariausioms molekulėms – taip sukurdami itin stiprią rūgštį.
Bet daugiausiai šis atradimas reiškia pačios chemijos vystymuisi.
Dabar, analizuodami baltymus, mokslininkai paprastai naudoja masės spektrometriją – kur atomai ar molekulės jonizuojami ir tada išskirstomi magnetiniu lauku pagal jų masę ir teigiamą krūvį.
Taip tyrėjai gali nustatyti sudėtingų junginių sudėtį, o taip pat išsiaiškinti paprastesnių bandinių masę.
Tačiau masės spektrometru galima tyrinėti tik mažesnės nei 10 kilodaltonų masės baltymus.
Kadangi naujasis HCPI taip puikiai prideda protonus, tyrėjai tiksi, kad naudojant naująją rūgštį, bus galima greitai ir visapusiškai charakterizuoti ir didesnius baltymus.
Komanda sako dabar tobulinanti masės spektrometriją dar labiau, didindami šios technologijos spartą ir baltymų sekos nustatymą.
„Supratus, kaip kas nors veikia, iš principo, galima tai patobulinti,“ pažymi Donaldas.
Tyrimas publikuotas Angewandte Chemie International Edition.
