– Atrodo, kad esate labai išmanus ir pažangus žmogus. Tuo skiriatės nuo kokio nors apkerpėjusios ir vienos idėjos įsitvėrusio mokslininko, kuris nekeičia požiūrio. Ar tai tiesa?
– Manau, tai natūralu – dabar pasaulyje visko vyksta labai daug ir būtų keista, jei požiūris nė kiek nesikeistų. Žinoma, yra žmonių, kuriems nesmagu ir nejauku, kai keičiasi įprasta sistema ar kas nors subyra. Tačiau jei tu kritiškai mąstai, skaitai, domiesi, vertini, kas ką rašo ir kalba (nes informacijos daug ir reikia mokėti ją atsirinkti), tai labai padeda prisitaikyti prie tų mums „gresiančių“ pokyčių.
– Ir vos tik išgirdę raktinius žodžius, kaip, pavyzdžiui, „grėsmė“, mes tarsi atsibundame, suklūstame...
– Viskas užprogramuota evoliuciškai. Juk išgirdęs savo vardą, pasakytą tyliai triukšmingoje aplinkoje, žmogus suklūsta. Tai susiję su jo išgyvenimu.
– Tai mes vis dar esame beždžioniukai?
– Taip, pagalvokime – keli milijonai metų evoliucijos ir keli tūkstančiai metų kultūros. Kas nugalės? Evoliucija. Ypač ekstremaliais atvejais. [...] Kažkada susikūrė civilizacija, nes žmonės panoro gyventi saugiau, laikytis taisyklių, kad turėtų daugiau komforto.
– Tačiau mes tapome civilizacijos įkaitais ir, užuot sukūrę bendruomenę, kurioje jaustumėmės saugūs, esame labai vieniši, sulindę į informacijos transliavimo priemones, ten kažko ieškome ir pan.
– Taip, bet ne visi. Be to, skaičiai ir statistika rodo, kad gyvename kur kas geriau nei kada nors anksčiau. Seniau didžioji dalis žmonių mirdavo smurtine mirtimi. Dabar agresija gerokai sumažėjusi ir tai yra gera tendencija. Tai reiškia, kad civilizacija apsimoka.
– Bet ar padaugėjo džiaugsmo ir pasitenkinimo? Galbūt pirmykštis žmogus, nusiraškęs obuolį, džiaugėsi kur kas labiau, net jei šalia tykodavo grėsmė?
– Čia lazda su dviem galais, kuri visuomet egzistuoja. Todėl labai svarbu mokėti atsakingai naudotis civilizacijos vaisiais. Akivaizdu, kad šiuolaikiniame pasaulyje daugėja nerimo būsenų, depresijos, žmonių gyvenimo tempas per greitas, per daug išmaniųjų įrenginių, streso ir pan.
Reikėtų išmokti naudotis tik tuo, kas reikalinga. Parašyta nemažai knygų ir atlikta tyrimų apie tai, kaip žmonės pakliūva į tas technologijų pinkles, nes mūsų smegenys yra kur kas lėčiau evoliucionuojantis organas nei technologijos. Todėl ir konfliktas neišvengiamas. Aš pats labai riboju išmaniųjų prietaisų naudojimą darbe ir laisvalaikiu, tik būtinu atveju skambinu ir rašau žinutes.
– Tačiau ar išmaniųjų prietaisų naudojimo ribojimas neišmes iš bendro sociumo? Įsivaizduokime jauną vartotoją – visi aplinkui jį sulindę į telefonus, o jis vienas – ne.
– Taip, vis keisčiau atrodo žmonės, kurie eidami nežiūri į išmanųjį telefoną. Ne veltui nupiešta ta nauja linija Vokiečių gatvėje. Kalbant rimtai, dauguma žmonių tiesiog renkasi paprasčiausią būdą ir pasiduoda viliojantiems pasiūlymams, kai kažką gauni nemokamai, šiuo atveju – informacijos ir pramogų.
Tačiau reikia suprasti, kad ta informacija – ir apie mus pačius. Mes atiduodame ją didžiosioms korporacijoms, kurios vėliau tai perduoda dar kitoms kompanijoms. Šis procesas – vadinamasis naujasis feodalizmas, kai mes patys tampame produktais.
Štai kodėl svarbu rasti žmonių, su kuriais iš tiesų gali kalbėtis. Taip pat kaip ir svarbu, būtina skaityti knygas. Ne hipertekstus, smulkias žinutes, kurios dažnai būna apie nieką, o knygas. Skaitymas skatina mąstymą, nes turi pats pagalvoti apie tai, ką perskaitei, susimąstyti, padiskutuoti su savimi ar kitais. Taip įtvirtini žinias, lavini mąstymą, sprendimų priėmimą ir kritinius gebėjimus. Jei to nedarai, tai bus vis sunkiau ištrūksti iš to virtualaus pasaulio. O elitui (pavadinkime jį taip) to ir reikia – kad būtų kuo daugiau nekritiškų vartotojų, kuriems galima duodi pramogų ir šiek tiek duonos.
– Jei atidarytume tos sąmokslo teorijos Pandoros skrynią ir pažiūrėtume, kas tas elitas – kaip tai apibūdintumėte?
– Pradėkime nuo to, kad žmogus – hierarchinė būtybė. Tai užprogramuota evoliuciškai, visuomet egzistavo elitas – žyniai, karaliai, imperatoriai ir t. t. Dabar elitas – turtingiausi žmonės, kurių rankose vis labiau koncentruojasi kapitalas. Sąmokslo teorija, kurią galima priimti pusiau juokaus, pusiau rimtai, teigia, kad elitui norisi, jog didžioji masė būtų laiminga ir nekeltų triukšmo.
Kad suvaldytum mases, reikia priemonių. Pirmoji ir gerai veikianti buvo religija, ilgai valdžiusi žmones. Sakyta – tu gyveni blogai, neturtingai, bet po mirties gausi viską. Vėliau, plečiantis sekuliarizacijai, tai liovėsi veikti, bent jau Vakarų šalyse.
Vėliau prasidėjo kredito sistema, kai neturi pinigų, bet gali pasiskolinti ir neva gyventi kaip turtuoliai. Bet kadangi valstybės įsiskolinusios, reikalinga ir trečia valdymo forma, kuria tapo pramogos – virtuali tikrovė, žaidimai, pramoginė informacija. Tokia ir būtų sąmokslo teorija.
– Kodėl žmonės, turintys beprotiškai daug (pinigų), nori dar daugiau?
– Tokia žmogaus prigimtis, jiems visuomet maža. Čia svarbus ir azartas dėl paties proceso – pasimėgavimas dėl to, kad gali dar daugiau. Ir ne tik dėl pinigų. Pavyzdžiui, kokie nors rokeriai „Aerosmith“, ko gero, koncertuoja ne dėl pinigų, kurių turi daug. Jiems smagi ir ta veikla, savęs realizavimas.
– Kokią geriausią savirealizacijos formulę matote? Ką daryti jaunam žmogui, kuris supranta, kad viskas pasaulyje taip sudėliota, jog negali nieko pakeisti?
– Kodėl negali pakeisti? Viskas priklauso nuo to, kaip pažvelgsi į gyvenimą, kokie tavo elgesio principai. Jei tau įdomu, kaip funkcionuoja pasaulis, norisi daugiau sužinoti ir pamatyti, negalvoji vien apie pinigus ir lavini savo sugebėjimus, tikrai atsiranda įvairių galimybių. Gal ne visuomet paprastai ir lengvai, bet jos atsiranda. Tuomet paaiškėja, kad gali nuveikti ką nors tikrai naudingo, pasidalyti tuo su kitais.
Manau, kad viena iš gyvenimo prasmių – kuo daugiau sužinoti ir pasidalyti tuo su kitais. Taip buvo pasakyta ir viename smagiame Luco Bessono filme „Liusė“. Nors tai nuotykių trileris, komercinis produktas, mintis filme man pasirodė labai teisinga.
