Suprasti akimirksniu
- Vertinant pagal kiekius, didžioji dauguma radioaktyviųjų atliekų Lietuvoje yra tos, kurios susidarė Ignalinos atominėje elektrinėje. Visos kitos atliekos sudaro labai nežymią dalį.
- Lietuvoje radioaktyviųjų atliekų tvarkytoju yra valstybės įmonė Ignalinos atominė elektrinė (Ignalinos AE). Ignalinos AE turi sutvarkyti ne tik savo, bet ir kitas radioaktyviąsias atliekas.
- Radioaktyviųjų atliekų tvarkymą branduolinės energetikos objektuose prižiūri VATESI. Radiacinės saugos centras (RSC) prižiūri radioaktyviųjų atliekų tvarkymą ne branduolinės energetikos objektuose.
- Panaudotas branduolinis kuras yra tik dalis Ignalinos AE susidariusių atliekų. Vertinant kiekį net galima sakyti, kad tai yra maža atliekų dalis, bet vertinant jų radioaktyvumą – tai pačios radioaktyviausios atliekos.
- Radioaktyviųjų atliekų laikymo įrenginių sauga turi būti užtikrinama visą jų veikimo laikotarpį, o atliekynų – netgi po atliekyno uždarymo.
- Atliekynas nuo saugyklos skiriasi tuo, kad saugyklos suprojektuojamos taip, kad radioaktyviąsias atliekas galima būtų išimti, o atliekyne atliekos padedamos, neketinat jų išimti.
- Lietuvoje yra vienas labai mažai radioaktyvių atliekų atliekynas, kuris jau pildomas atliekomis. Trumpaamžės mažo ir vidutinio aktyvumo atliekos kol kas keliauja į saugyklas, o joms skirtą atliekyną planuojama pastatyti 2028–2029 m.
- Panaudotas branduolinis kuras, ilgaamžės vidutiniškai ir labai radioaktyvios atliekos kol kas yra dvejose saugyklose. Vėliau jos pateks į giluminį atliekyną, kuris Lietuvoje turėtų atsirasti 2068 m.
Didžioji dalis radioaktyviųjų atliekų – Ignalinos AE
Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatyme apibrėžta, kad radioaktyviosios atliekos yra panaudotas branduolinis kuras ir kitos dujinės, skystosios ir kietosios, pakartotinai naudoti neskirtos radioaktyviosios medžiagos, neatitinkančios nebekontroliavimo kriterijų.
Nebekontroliuojami radioaktyvumo lygiai – radionuklidų aktyvumo koncentracijų vertės, kurių neviršijant medžiagoms, susidariusioms vykdant veiklą su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, netaikomi radiacinės saugos reikalavimai.
Jei atliekos ar medžiagos atitinka nekontroliavimo kriterijus, jos gali būti išvežamos į įprastus sąvartynus ar pakartotinai panaudotos.
Jei atliekos ar medžiagos atitinka nekontroliavimo kriterijus, jos gali būti išvežamos į įprastus sąvartynus ar pakartotinai panaudotos be jokių apribojimų radiacinės saugos požiūriu. Tačiau radioaktyviąsias atliekas galima tvarkyti ir šalinti tik tam tikru būdu, vadovaujantis nustatytais reikalavimais.
„Vertinant pagal kiekius, didžioji dauguma radioaktyviųjų atliekų Lietuvoje yra tos, kurios susidarė Ignalinos atominėje elektrinėje. Visos kitos atliekos sudaro labai nežymią dalį.
Palyginimui galiu pasakyti, kad jei Ignalinos AE sukaupė ir tvarko dešimtis tūkstančių kubinių metrų savo radioaktyviųjų atliekų, tai iš kitų atliekų darytojų susidaro apie kubinį metrą atliekų per metus. Bet nepaisant kiekio, vis tik labai svarbu sutvarkyti visas radioaktyviąsias atliekas“, – sako Darius Lukauskas.
Pašnekovas pabrėžia atsakomybės svarbą šiame procese: įmonė ar fizinis asmuo, vykdantis veiklą, kurios metu susidaro radioaktyviųjų atliekų, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių atliekų tvarkymą tol, kol atliekos neperduotos radioaktyviųjų atliekų tvarkytojui ar įmonei, atsakingai už visų jos veiklos metu susidariusių ir jai perduotų radioaktyviųjų atliekų tvarkymą, įskaitant jų apdorojimą, saugojimą, padėjimą į atliekynus ir uždarytų atliekynų priežiūrą.
Radioaktyviųjų atliekų tvarkymą branduolinės energetikos objektuose prižiūri VATESI.
Pasak D.Lukausko, radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatyme numatyta, kad Lietuvoje radioaktyviųjų atliekų tvarkytoju yra valstybės įmonė Ignalinos atominė elektrinė (Ignalinos AE). Ignalinos AE turi sutvarkyti ne tik savo, bet ir kitas radioaktyviąsias atliekas ir organizuoti jų gabenimą iš kitų radioaktyviųjų atliekų darytojų (įmonių, naudojančių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius medicinoje, pramonėje, žemės ūkyje, mokslo įstaigose). Sutvarkomi ir taip vadinamieji paliktieji radioaktyvieji šaltiniai, t. y. tie, kurie kažkur surandami ir įvertinami kaip niekam nepriklausantys.
Radioaktyviųjų atliekų tvarkymą branduolinės energetikos objektuose prižiūri VATESI. Radiacinės saugos centras (RSC) prižiūri radioaktyviųjų atliekų tvarkymą ne branduolinės energetikos objektuose.
Skirtingos radioaktyviosios atliekos keliaus į skirtingus atliekynus
Dariaus Lukausko teigimu, radioaktyviųjų atliekų tvarkymas yra plati sąvoka, apimanti visas su radioaktyviųjų atliekų tvarkymu susijusias veiklas: pradinį apdorojimą (atliekų surinkimą, rūšiavimą pagal tam tikras tiek radiologines, tiek neradiologines savybes, atsižvelgiant į numatomą tolesnį tvarkymo būdą), apdorojimą (pavyzdžiui smulkinimą, presavimą, deginimą) sumažinant jų tūrį, pakuočių formavimą, patalpinant atliekas į specialius konteinerius, šių pakuočių saugojimą saugyklose ir, galiausiai, priklausomai nuo atliekų savybių, jas sukietinus (pavyzdžiui užpylus tuščias pakuotės ertmes cementu, ar skystąsias atliekas sumaišius su cementu) šios pakuotės patalpinimos į atliekynus.
„Panaudotas branduolinis kuras yra tik dalis Ignalinos AE susidariusių atliekų. Vertinant kiekį net galima sakyti, kad tai yra maža atliekų dalis, bet vertinant jų radioaktyvumą – tai pačios radioaktyviausios atliekos. Visos radioaktyviosios atliekos pagal radiologines savybes skirstomos į atskiras klases – branduolinis kuras priskiriamas labai radioaktyvioms atliekoms“, – sako ekspertas.
Panaudotas branduolinis kuras yra tik dalis Ignalinos AE susidariusių atliekų.
Pasak D.Lukausko, be šios klasės, dar yra 5 kitos kietųjų atliekų klasės pagal radiologines atliekų savybes: nuo labai mažai radioaktyvių iki vidutiniškai radioaktyvių atliekų, priskiriamų trumpaamžių ir ilgaamžių atliekų grupėms pagal ilgaamžių radionuklidų kiekį atliekose.
Trumpaamžiai radionuklidai, kurių pusėjimo trukmė mažesnė nei 30 metų, greičiau tampa nepavojingi, padėjus atliekas į atliekynus ir reikalauja paprastesnių saugos užtikrinimo sprendinių.
Ilgaamžių radionuklidų kiekis atliekose nulemia, į kokio tipo atliekynus (pagal jų įrengimo gylį nuo žemės paviršiaus) šios atliekos turi būti patalpintos ir kiek bei kokių inžinerinių barjerų reikia sulaikyti radionuklidams.
Kiekvienam atliekynui jo saugos analizės ataskaitoje, viename iš dokumentų, teikiamų licencijai, leidžiančiai statyti atliekyną, gauti, turi būti nustatyti radioaktyviųjų atliekų priėmimo į atliekyną kriterijai, kurie ir lemia kokių savybių atliekos ir kokiose pakuotėse gali būti padėtos atliekyne.
„Paviršiniai atliekynai skirti mažai ir vidutiniškai radioaktyvioms atliekoms, jie įrengiami ant žemės paviršiaus ar labai negiliai, keletą ar keletą dešimčių metrų po žeme, panašiai kaip rūsiai arba tranšėjos. Pačios radioaktyviausios ir ilgaamžės vidutinio radioaktyvumo atliekos keliauja į giluminį atliekyną, kuris paprastai įrengiamas kelių šimtų metrų gylyje po žeme“, – skirtumus tarp tvarkomų atliekų klasių ir atliekynų aiškina Darius Lukauskas.
Ko iš esmės siekiama tvarkant radioaktyviąsias atliekas?
Pagrindiniai radioaktyviųjų atliekų tvarkymo principai, kurių laikosi visos šalys, apibrėžti Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ir išdėstyti Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatyme.
Radioaktyviosios atliekos turi būti tvarkomos taip, kad tiek aplinka, tiek gyventojai būtų apsaugoti nuo radiologinių ir kitų pavojų, kuriuos gali sukelti radioaktyviosios atliekos, kad apšvita neviršytų teisės aktuose nustatytų ribinių verčių ir būtų kiek tai yra įmanoma mažesnė. Taip pat būtų išvengta veiksnių, galinčių turėti pagrįstai prognozuojamų padarinių ateities kartoms. Taigi, radioaktyviąsias atliekas reikia sutvarkyti taip, kad jos ne tik dabar, bet ir ateityje nekeltų pavojaus.
Tai taikytina visų klasių radioaktyviosioms atliekoms. Radioaktyviųjų atliekų laikymo įrenginių sauga turi būti užtikrinama visą jų veikimo laikotarpį, o atliekynų – netgi po atliekyno uždarymo. Branduolinės energetikos objektai, kurių veikla turi atitikti nustatytus reikalavimus bei yra licencijuojama ir prižiūrima, yra ne tik elektrinės, bet ir radioaktyviųjų atliekų saugyklos, atliekynai ir kiti radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įrenginiai.
Atliekynas nuo saugyklos skiriasi tuo, kad saugyklos suprojektuojamos taip, kad radioaktyviąsias atliekas galima būtų išimti, o atliekynas yra toks atliekų tvarkymo įrenginys, kur atliekos padedamos, neketinat jų išimti.
Dar vienas svarbus principas – atliekų turi būti kiek įmanoma mažiau, todėl ir mažinamas jų tūris.
Dar vienas svarbus principas – atliekų turi būti kiek įmanoma mažiau, todėl ir mažinamas jų tūris, stengiamasi branduolinės energetikos objektuose vykdyti veiklą taip, kad atliekų susidarytų kuo mažiau. Atliekų kiekį mažinti padeda ir dezaktyvavimas – dezaktyvuotos atliekos ar medžiagos tampa neradioaktyviomis ir jau tvarkomos kaip paprastos (nebekontroliuojamos) atliekos.
Kaip šiuo metu tvarkomos radioaktyviosios atliekos?
„Ankstesnė radioaktyviųjų atliekų tvarkymo praktika neatitiko šiuolaikinių reikalavimų ir senose saugyklose esančias anksčiau sukauptas radioaktyviąsias atliekas reikia išimti, perrūšiuoti ir tinkamai sutvarkyti. Taip pat sutvarkyti ir Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo metu susidarančias atliekas “, – sako Darius Lukauskas.
Pasak eksperto, tuo tikslu per pastaruosius keliolika metų šalia elektrinės sukurta ir toliau vystoma nauja radioaktyviųjų atliekų tvarkymo infrastruktūra.
Šiuo metu intensyviai vykdomas nebekontroliuojamų (nulinės klasės) atliekų tvarkymas. Yra du atliekų matavimų įrenginiai, juose naudojant įvairią matavimų įrangą pagal su VATESI suderintą metodiką, patikrinamos atliekos, kurios pagal pradinį apibūdinimą galėtų būti nebekontroliuojamos.
Jei patikrinus atliekas patvirtinama, kad neviršijami nesąlyginiai, nekontroliuojamieji lygiai, atliekos išvežamos iš elektrinės, prieš tai siuntų dokumentus ir matavimų pažymas pateikus VATESI patikrinti ir pritarti.
Pašnekovas pabrėžia, kad tvarkomos ir labai mažai radioaktyvios atliekos. Suformuotos šių atliekų pakuotės yra kaupiamos ir saugojamos labai mažai radioaktyvių atliekų saugykloje ir kitose, tam skirtose saugojimo vietose elektrinėje, o sukaupus reikiamą kiekį, dedamos į atliekyną.
„Ignalinos AE eksploatuoja kietųjų radioaktyviųjų atliekų išėmimo įrenginius, kurie naudojami senose atliekų saugyklose esančioms atliekoms išimti. Išimtos mažai ir vidutiniškai radioaktyvios atliekos nuo 2018 m. pagal šiuolaikinius reikalavimus yra tvarkomos tam pastatytuose apdorojimo įrenginiuose ir saugomos saugyklose.
Čia sutvarkytoms trumpaamžėms mažai ir vidutiniškai radioaktyvioms atliekoms dar bus statomas atliekynas. Į šį atliekyną taip pat bus dedamos ir cementuotų radioaktyviųjų atliekų saugykloje saugomos cementuotos skystosios radioaktyviosios atliekos“, – sako D.Lukauskas.
Jo teigimu, Ignalinos AE pastatyta nauja panaudoto branduolinio kuro saugykla, į kurią 2022 m. baigtas vežti panaudotas branduolinis kuras. Panaudoto branduolinio kuro saugykloje branduolinis kuras sudėtas į 190 konteinerių.
Naujesnio modelio, nei eksploatuojamoje nuo 2000 metų pirmojoje sausojo tipo saugykloje, talpesni konteineriai CONSTOR®RBMK1500/ M2 pagaminti iš plieno su specialiu cemento ir geležies mišinio užpildu, jų aukštis 4,5 m., skersmuo 2,6 m., vieno konteinerio svoris kartu su kuru apie 118 tonų. Toks konteineris talpina 91 kuro rinklę. Per visą Ignalinos AE darbo laiką buvo panaudota 21 571 branduolinio kuro rinklė.
„Saugykla nėra galutinis atliekų sutvarkymo sprendimas, todėl ateityje panaudotas branduolinis kuras ir kitos ilgaamžės atliekos turės būti patalpintos į giluminį atliekyną“, – pabrėžia specialistas.
Jis įvardija dar vieną objektą – Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugyklą, kur šiuo metu Ignalinos AE vykdo šios saugyklos eksploatavimo nutraukimą, – išima nuo 1963 iki 1989 m. ten sukauptas radioaktyviąsias atliekas, kurios buvo čia atvežtos iš pramonės įmonių, medicinos ir mokslo įstaigų.
Visų eksploatavimo nutraukimo atliekų pervežimą planuojama baigti šiais metais.
Atliekos, saugotos Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugykloje, jau yra pervežtos į Ignalinos AE saugyklas. Visų eksploatavimo nutraukimo atliekų pervežimą planuojama baigti šiais metais, o kitais metais baigti eksploatavimo nutraukimą pasiekus, kad šią vietą (aikštelę) galima būtų naudoti be jokių apribojimų, prieš tai atlikus radiologinius tyrimus ir patvirtinus, kad radiacinės saugos požiūriu ji gali būti nebekontroliuojama.
Kur radioaktyviosios atliekos bus ateityje?
D.Lukausko teigimu, šiuo metu Lietuvoje yra vienas labai mažai radioaktyvių atliekų atliekynas, kuris jau pildomas atliekomis. Dar vienam trumpaamžių mažo ir vidutinio aktyvumo atliekų atliekynui yra išduota statybos ir eksploatavimo licencija. Tokios atliekos kol kas keliauja į saugyklas, o joms skirtą atliekyną planuojama pastatyti 2028–2029 m. Abu šie atliekynai bus šalia Ignalinos AE.
„Panaudotas branduolinis kuras, ilgaamžės vidutiniškai ir labai radioaktyvios atliekos irgi kol kas yra dvejose saugyklose. Vėliau jos pateks į giluminį atliekyną, kuris, pagal Vyriausybės patvirtintą Eksploatavimo nutraukimo ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo plėtros strategiją, Lietuvoje turėtų atsirasti 2068 m.“, – sako Darius Lukauskas.
Pasak jo, giluminių atliekynų įrengimo srityje pirmaujanti Suomija tokius atliekynus įrengia 400–450 m gylyje po žeme. Gali pasirodyti, kad atliekyno įrengimo trukmė ilgoka, tačiau tai labai sudėtingas objektas, ilgai užtrunka tinkamos vietos (aikštelės) paieška, saugos pagrindimas ir kiti atliekynui atsirasti reikalingi žingsniai, įskaitant išsamius geologinius ir kitus tyrimus.
Pašnekovas pabrėžia, kad šio atliekyno statyba negali vėluoti, nes projekte numatytas radioaktyviųjų atliekų saugyklų eksploatavimo laikotarpis –50 metų ir dar 5 metai numatyti atliekoms pervežti iš saugyklų į atliekyną. Į šį atliekyną turės būti atgabentas ir sudėtas panaudotas branduolinis kuras iš dviejų branduolinio kuro saugyklų ir ilgaamžės mažai ir vidutiniškai radioaktyvios atliekos iš ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų saugyklų.
Svarbiausia – sauga
Tvarkant radioaktyviąsias atliekas, svarbiausias tikslas – užtikrinti saugą. „Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įrenginių sauga turi būti įvertinta jau parenkant įrenginiui tinkamą vietą (aikštelę) ir jį projektuojant.
Projektuojant įrenginį siekiama užtikrinti saugai svarbių funkcijų vykdymą. Pavyzdžiui, panaudoto branduolinio kuro konteineriuose rinklės išdėstytos taip, kad nesusidarytų sąlygos savaiminei grandininei branduolių dalijimosi reakcijai. Konteineriams parinktos tokios medžiagos ir jų matmenys tokie, kad dozės galia nuo konteinerio būtų tokia, kad būtų neviršijamos darbuotojų ribines apšvitos vertės“, – pasakoja D.Lukauskas.
Eksperto teigimu, kadangi labai radioaktyvios atliekos išskiria šilumą, tai suprojektuojamas tinkamas šilumos nuvedimas. Labai svarbi konteinerio funkcija – radionuklidų sulaikymas, kad jie nepasklistų aplinkoje. Svarbu sukurti kelis barjerus, apsaugančius nuo radionuklidų pasklidimo.
Pavyzdžiui, paviršinio radioaktyviųjų atliekų atliekyno atveju, pirmasis radionuklidus sulaikantis barjeras yra radioaktyviųjų atliekų pakuotė. Dar radionuklidus sulaiko betoninės rūsių sienos, taip pat ir gamtiniai barjerai, saugantys, kad radionuklidų nepatektų į atliekyno aplinką. Viršutinė atliekyno danga su hidroizoliaciniais ir vandenį nuvedančiais sluoksniais, kad į atliekyną nepakliūtų kritulių vanduo ir nesusidarytų sąlygos, dėl kurių radionuklidai galėtų paplisti aplinkoje.
„Ar barjerai veiksmingi, užtikrinama vykdant atliekyno stebėseną. Mažai ir vidutiniškai radioaktyvių atliekų atliekynai aktyviai bus stebimi100 metų, jei kažkas atsitiks tuo metu, bus remontuojama danga ir pan. Vėliau 200 metų bus vykdoma pasyvi priežiūra, apribojimai bus mažesni. Tuo laikotarpiu atliekyno teritorijoje bus draudžiama vykdyti kokią nors veiklą.
Taip pat, siekiant užtikrinti saugą, svarbu sukurti ir tinkamas organizacines priemones, tokias kaip eksploatavimo, techninės priežiūros ir kitas procedūras, bei jų laikytis ir turėti pakankamą reikiamos kompetencijos darbuotojų skaičių“, – teigia D.Lukauskas.
Daugiau informacijos apie radiacinę saugą rasite skiltyje – Lietuvos žmonių radiacinė sauga.
