Trilobitai – geriausiai žinoma fosilijų grupė po dinozaurų. Pasaulyje atrasta daugiau kaip 15 000 trilobitų rūšių, todėl manoma, kad tai geriausiai išlikusi fosilijų klasė.
Žurnalas „Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology“ skelbia, kad JAV paleontologai, tirdami šių nariuotakojų pėdsakus, nustatė, jog trilobitai buvo pavojingi plėšrūnai. Jie sugebėdavo išvilioti savo auką iš priedangos ir paskui sukaustydavo begale nariuotų galūnių.
Mokslininkai rado daugybę požeminių urvų ir tunelių, kuriuos išrausė ir trilobitai, ir kiti, dar neištirti gyviai, panašūs į kirminus. Statistinė šių požeminių kelių analizė rodo, kad bent jau 30 proc. atvejų jie susikerta.
Paleontologai tokiu būdu priėjo prie išvados, kad trilobitai buvo medžiotojai. Jie iš pradžių įsirausdavo į žemę, taip iš urvų išvydami savo auką (dažniausiai – kirminus primenančius gyvius). Šiems išlindus į paviršių, apversdavo ir sugriebdavo visais nareliais.
Suakmenėję šių gyvių pėdsakai aptikti visai atsitiktinai. Jie rasti kambro laikotarpio (prieš 500 mln. metų) dumblo likučiuose. Tais laikais dabartinė tyrinėjama Misūrio valstijos teritorija buvo vandenyno pakrantė. O jo dugną sekliose vietose dengė mikrobų kilimas. Jais maitinosi į kirminus panašūs gyviai, kuriuos ir medžiojo trilobitai.
Plėšrieji trilobitai, gyvenę tiriamoje teritorijoje, turėjo dideles akis. Jomis rasdavo įėjimus į aukų urvus. Taip pat neatmetama, kad plėšrūnai grobį galėdavo ir užuosti.
Šių radinių didžiausia vertė yra ta, kad jais galima pagrįsti labai retai įrodymais paremiamus paleontologų argumentus apie jau tuomet egzistavusius medžioklės instinktus.
Galima pagrįsti labai retai įrodymais paremiamus paleontologų argumentus apie jau tuomet egzistavusius medžioklės instinktus.
Anksčiau mokslininkai rekonstruodavo plėšrūnų ir jų aukų elgesio modelius remdamiesi netiesioginiais „įkalčiais“ – pagal kaulų ar rastų geldelių pažeidimus.
Kas tie trilobitai
Trilobitų kūnas yra padalintas į tris pagrindines dalis: cephalon (galvą), sudarytą iš dviejų priešburninių ir keturių poburninių segmentų, kurie visiškai sujungti vienas su kitu; krūtinės ląstą su laisvai besilankstančiais segmentais ir pygidium (uodegą), su paskutiniais keletu segmentų, sujungtų galine plokštele.
Trilobitai turėjo vieną porą antenų ir nediferencijuotas galūnes. Kiekvienos vaikščiojamosios kojos buvo šešių segmentų, analogiškai kitiems ankstyviesiems nariuotakojams.
Nepaisant to, kad jie buvo apsaugoti šarvu tik iš viršaus, jie vis tiek turėjo gana sunkų egzoskeletą. Išsineriant, egzoskeletas skildavo į dvi dalis tarp galvos ir krūtinės, būtent todėl daugumai trilobitų fosilijų trūksta tai vienos, tai kitos iš šių kūno dalių.
„New Scientist“ (2005 gegužė) žurnale taip pat buvo paminėta, kad kai kurie trilobitai turėjo ragus, panašius į šiuolaikinių vabalų, kuriuos galėjo naudoti kovose dėl patelės. Tada tai būtų vieni pirmųjų tokio elgesio pavyzdžių.
Trilobitai buvo nuo 1 mm iki 72 cm ilgio, tipinis ilgis buvo nuo 2 cm iki 7 cm. Didžiausią trilobitą, Isotelus rex, 1998 m. rado kanadiečių mokslininkai Hudsono įlankoje.
