Mintis apie autorių teisių ydas jis dėsto savo skiltyje svetainėje Torrentfreak.com. Kadangi autorių teisių gynėjai mėgsta lyginti informacinius produktus su apčiuopiamais daiktais, pabrėždami nuosavybės teisių svarbą, o kūrinių kopijas besisiunčiantys vartotojai vadinami vagimis, siūlome paskaityti R.Falkvinge‘o (sąlyginai ironišką) požiūrį į esamą situaciją.
Pateikiame teksto vertimą:
„Autorių teisės yra vyriausybių aprobuotas privatus monopolis, ribojantis, ką žmonės gali daryti su daiktais, kuriuos jie legaliai įsigijo.
Pernelyg dažnai mes girdime autorių teisių lobistus kalbant apie vagystes, nuosavybę ir apie tai, kaip jie jaučiasi apvogti, kai kažkas sukuria kurinio kopiją. Tai yra, na, faktiškai netikslu. Tai tik atsargiai parinkti žodžiai, kuriais siekiama sudaryti įspūdį, kad autorių teisės yra nuosavybė, nors iš tiesų tai negali būti lyginama su nuosavybės teisėmis.
Tai tėra lobistų retorika, kuria siekiama pateisinti dabartinį monopolį kaip teisėtą, kitaip sakant, susieti „autorių teisių monopoliją“ su teigiamu žodžiu, tokiu kaip „nuosavybė“. Tačiau pažvelgus į šį monopolį realybėje, tai tėra nuosavybės teisių ribojimas.
 |
| Carl Johan Rehbinder nuotr./„Ginti autorių teisių monopolį aiškinant, kad nuosavybės teisė yra šventas dalykas, yra panašu kaip ginti mirties bausmės skyrimą už žmogžudystę teigiant, kad gyvybė yra šventa“, – teigia Rickas Falkvinge‘as. |
Palyginkime dvi prekes: kėdę ir DVD filmą.
Pirkdamas kėdę aš sumoku pinigus ir už tai gaunu prekę bei čekį. Tokios kėdės yra masiškai gaminamos kažkokioje gamykloje, ir ši kėdė yra tam tikro modelio kopija. Sumokėjus pinigus, būtent ši kėdė yra mano. Yra daugybė kitų tokių kėdžių, tačiau būtent ši yra mano. Aš įsigijau vieną iš daugybės identiškų kėdės kopijų, ir tai įrodo čekis.
Kadangi ši kėdės kopija yra mano, priklauso išskirtinai man, aš su ja galiu daryti daugybę dalykų. Tarkime, galiu ją išardyti ir atskiras dalis naudoti kaip kitų daiktų detales, o šiuos daiktus vėliau parduoti, atiduoti, eksponuoti parodoje ar išmesti. Arba galiu pastatyti kėdę verandoje ir imti pinigus iš kaimynų už sėdėjimą ant jos. Galiu ištirti jos sandarą, gaminti naujas kėdes iš medžiagų, kurios taip pat priklauso man, o su naujomis kėdėmis daryti ką panorėjus, net jas pardavinėti.
Visa tai yra normalu, jei galioja nuosavybės teisė. Daiktas yra mano, aš galiu daryti su juo ką tik noriu. Gaminti kopijas, parduoti, demonstruoti – bet ką.
Nukrypstant nuo temos, daroma prielaida, kad kėdei jokie patentai nebegalioja. Vis dėlto, jei kėdė išrasta seniau nei prieš 20 metų, bet kokie šio išradimo patentai nebegalioja. Taigi šiuo atveju patentai nėra reikšmingi.
Dabar pasižiūrėkime kas nutinka, kai aš nusiperku DVD filmo įrašą.
Kai aš nusiperku filmą, sumoku pinigus ir gaunu DVD bei čekį. Šis DVD buvo pagamintas kažkokioje gamykloje, jis yra vienas iš daugybės tokių pat kopijų. Sumokėjus pinigus ši filmo kopija priklauso man. Yra daugybė kitų tokių pat DVD, tačiau būtent šis yra mano. Aš įsigijau vieną iš identiškų kopijų, ir tai įrodo pirkimo čekis.
Nepaisant fakto, kad ši filmo kopija priklauso išskirtinai man, yra daugybė dalykų, kurių aš negaliu su ja daryti, kuriuos draudžia autorių teisių monopolis, kontroliuojamas kažkieno kito. Aš negaliu naudoti filmo dalių tam, kad sukurčiau naujų produktų, kuriuos galėčiau parduoti, atduoti ar eksponuoti. Aš negaliu apmokestinti kaimynų už filmo naudojimą mano verandoje. Taip pat negaliu gaminti filmo kopijų. Visa tai būtų normalu, jei galiotų nuosavybės teisė, tačiau autorių teisės lemia griežtus apribojimus naudoti daiktus, kuriuos aš legaliai įsigijau.
Negalima sakyti, kad filmas man priklauso, jei aš galiu jį naudoti vienu būdu, tačiau jei naudoju jį kitu būdu tai tampa nelegalu. Yra labai aiškus nuosavybės apibrėžimas, ir pirkimo čekis įrodo, kad DVD priklauso man visomis prasmėmis. Tačiau autorių teisės riboja tai, kaip aš galiu naudoti savo nuosavybę.
Tai nereiškia, kad autorių teisių monopolija yra blogai. Tačiau tai reiškia, kad ši monopolija negali būti ginama žvelgiant į ją iš nuosavybės teisės pusės ir laikant ją teisinga. Jei laikotės tokios pozicijos, tuomet prieisite prie išvados, kad autorių teisės yra blogas dalykas, ir kad jos riboja nuosavybės teises.
Ginti autorių teisių monopolį aiškinant, kad nuosavybės teisė yra šventas dalykas, yra panašu kaip ginti mirties bausmės skyrimą už žmogžudystę teigiant, kad gyvybė yra šventa. Autorių teises ir jų sukuriamus nuosavybės teisės ribojimus galima ginti remiantis kitais argumentais, tačiau ši logika negalioja.“
