Apie „Robotikos akademijos“ idėją, susikūrimą ir požiūrį į švietimą kalbamės su „Robotikos akademijos“ įkūrėju Sauliumi Vasiliausku ir vienu iš jo sūnų, valdančiuoju partneriu Kristijonu Vasiliausku.
Viskas prasidėjo nuo „Lego“ roboto
Pirmoji tiesioginė sąsaja su tuo, kas metams bėgant virto „Robotikos akademija“ ir „Robotiada“, buvo prieš beveik 10 metų vyriausiojo sūnaus Kristijono lauktuvės jaunesniajam broliui iš JAV, kur šis buvo išvykęs pagal mainų programą, – „Lego“ robotas.
Sauliui neprasprūdo pro akis su kokiu užsidegimu sūnus Mikalojus konstravo šį robotą, tad pradėjęs juo domėtis pats, atrado netikėtų dalykų.
„Pamačiau, kad tas „Lego“ turi kone kosmines technologijas. Tada sužinojau, kad elektroniką jam kūrė garsiausių pasaulio universitetų mokslininkai, o šiuos konstruktorius naudoja ne tik vaikai, bet ir studentai. Tada ir supratau, kad šio dalyko pritaikymo galimybės yra labai plačios“, – pasakojo S.Vasiliauskas.
Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad Lietuvoje šios galimybės beveik neišnaudojamos. Pasak Sauliaus, tuo metu Lietuvoje techninė kūryba buvo beveik nevystoma, išskyrus kelis entuziastus Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje bei keletą nuo senų laikų išlikusių, beveik istoriniais tapusių būrelių regionuose. „Apie robotikos būrelius tuo metu niekas turbūt net nesvajojo“, – teigė jis.
Pirmoji idėja buvo bandyti sudominti 10-12 klasių moksleivius, būsimus studentus. Tačiau greitai paaiškėjo, kad šis amžius – pernelyg vėlyvas. Tokio amžiaus jaunimas į technologijas jau žiūrėjo kaip vartotojai, o ne kaip kūrėjai, todėl reikėjo ieškoti būdų, kaip sudominti jaunesnio amžiaus vaikus.
„Netrukome pastebėti, kad robotas kaip mokymo priemonė labai gerai išlaiko vaiko dėmesį ir taip išsprendžia pusę edukacinių problemų. Tačiau dar reikėjo ir mokytojų, kurie gali būti kuratoriais ir skatinti vaikus dirbti komandoje. Vos pirmąjį tokį atradome, įkūrėme būrelį.
Pačioje pirmoje grupėje buvo ne daugiau 12 vaikų, kurie tilpo į mažiausią klasę, tačiau jau po kelių mėnesių teko dalį perkelti į didesnę, nes pirmojoje jie paprasčiausiai netilpo. Matėsi, kad potencialas yra didelis, tačiau norint kažką pasiekti, reikėjo proveržio, kuris neateina be investicijų“, – kalbėjo S.Vasiliauskas.
Veiklos pradžioje požiūris buvo skeptiškas
Norint užauginti ne tik krepšininkų, bet ir kūrėjų kartą, reikėjo padaryti taip, kad erdvė techninei kūrybai būtų pasiekiama kiekvienam vaikui kaip krepšinio aikštelė.
„Dabar tai gal skamba kaip labai didelis iššūkis, bet išsikėlėme tikslą atkurti Lietuvoje techninės kūrybos tinklą. Tam reikėjo sistemos ir, pradėjęs domėtis, supratau, kad visa tai galima palyginti su krepšiniu. Norint užauginti ne tik krepšininkų, bet ir kūrėjų kartą, reikėjo padaryti taip, kad erdvė techninei kūrybai būtų pasiekiama kiekvienam vaikui kaip krepšinio aikštelė“, – pasakojo S.Vasiliauskas.
Plėtra reiškė išaugusį priemonių, įrangos ir apmokytų kuratorių poreikį. Ilgą laiką tai vyko įvairių veiklų, varžybų organizavimu, dalyvavimu projektinėse veiklose ir paramos paieškomis. „Dėl mokymo priemonių pradėjome bendrauti su „Lego Education“, derybos mums užtruko dvejus metus, kol pagaliau juos įtikinome“, – prisiminė „Robotikos akademijos“ įkūrėjas.
Tuo metu mokytojai turėjo poros šimtų metų senumo įsitikinimą, kad švietimo pagrindas yra mokytojas ir auditorija, kuri turi klausyti ir pakartoti.
„Pradžioje į mus žiūrėjo kaip į kosmonautus. Tikrai, taip ir pavadino“, – juokėsi Saulius. „Tuo metu mokytojai turėjo poros šimtų metų senumo įsitikinimą, kad švietimo pagrindas yra mokytojas ir auditorija, kuri turi klausyti ir pakartoti. Gal ir nieko keisto, kad pats žodis „žaidimas“ jiems nebuvo priimtinas kaip tinkamas mokslui. Reikėjo daug dirbti su nuostatomis, pradedant nuo požiūrio į tokį produktą kaip „Lego“ – kad tai nerimta ir skirta tik vaikams“, – pasakojo jis.
Labiausiai iš pirmųjų projektų Sauliui įsiminė Klaipėdos regiono mokyklos darbų mokytojas, kuris mokymų metu robotą pamatė pirmą kartą. „Kai jam reikėjo užpildyti anketą, paprašėm elektroninio pašto adreso, kurio jis, pasirodo, neturėjo. Tačiau po dviejų dienų mokymų grįžęs į mokyklą, jis parašė mums laišką, – nuosavu elektroniniu paštu! – kad pradėjo domėtis robotika ir dabar yra populiariausias mokytojas. Ir tai mums parodė, koks pokytis gali būti technologijų mokytojui, kuris iki tol dirbo tik su plaktuku ir pjūklu“, – prisiminimais dalijosi S.Vasiliauskas.
Vos prieš keletą metų pagreitį įgavusį išmanųjį švietimą ir techninės kūrybos plėtrą „Robotikos akademijos“ vadovai lygina su sąjūdžiu. Kai neformalus švietimas gavo savo krepšelį, iniciatyvų atsirado daug, valstybinis požiūris irgi po truputį keičiasi, tad dėl ateities pašnekovai nusiteikę optimistiškai.
Mokymosi pagrindas – žaidimas
Pasak Sauliaus, žaidimas kaip metodika neabejotinai turės pereiti ir į formalųjį švietimą, jei nori neatsilikti nuo jaunimo. „Per žaidimą norom nenorom išmokstama algoritminio mąstymo. Žaisdami su robotais vaikai išmoksta tiek programavimo, tiek fizikos ir mechanikos pagrindų. Spręsdami tam tikrą problemą per žaidimą, vaikai teorinę dalį susieja su emocija ir taip, matant jos praktinį poveikį, ji įsisavinama visam gyvenimui“, – teigė jis.
„Meluotume sakydami, kad čia mokome vaikus kurti robotus. Mes mokome juos spręsti problemas. Vieną dieną jie mokosi apie automobilius, kitą apie sveiką mitybą, trečią apie santykius šeimoje, politiką ir t.t. Ir visa tai daroma per robotus. Pavyzdžiui, vaikai bando sudėlioti struktūrą, kaip jie įsivaizduoja tobulą šalį“, – paaiškino K.Vasiliauskas.
Pasak jo, visa „Robotikos akademijos“ švietimo veikla yra pagrįsta penkiomis ateities kompetencijomis, kurias siekiama ugdyti: kompleksinis problemų sprendimas, bendradarbiavimas, komandos valdymas, kūrybiškumas ir kritinis mąstymas.
„Taip tik skamba, kad mes čia žaidžiame, bet tame žaidime telpa visas šių kompetencijų rinkinys. Net ir kalbant apie ketvirtąją pramonės revoliuciją, niekas nežino kokių specialybių reikės po 15 metų, tačiau šios kompetencijos visada bus reikalingos.
„Mūsų misija skamba taip: „Auginkime draugišką išradėją“. Joje yra visi raktiniai žodžiai, kurie nusako, kad kviečiame ugdyti draugiškus, komandoje dirbsiančius žmones, kurių požiūris yra ne vartotojiškas, o kūrybinis“, – teigė S.Vasiliauskas.
