Nuo 14 iki 395 mūsų eros metų smurtinė mirtis nutraukė net 43 iš 69 imperatorių gyvenimus (62 proc.) – jie žuvo arba mūšiuose, arba nuo žudikų, arba nuo savo rankos. Tačiau tai – tik viena istorijos dalis.
Džordžijos technologijų instituto (JAV) Kosmoso technologijų ir tyrimų centro asocijuotas profesorius Josephas Saleh dienomis yra aeronautikos ir kosmonautikos inžinierius. Bet jo kasdienė veikla – kosminių erdvėlaivių patikimumo ir nelaimingų atsitikimų vertinimas bei „užklasiniai pomėgiai“ – ilgalaikis susižavėjimas Romos istorija – paskatino kelti klausimą: o kas nutiktų tuos pačius statistinius modelius, kuriais vertinami erdvėlaiviai, panaudojus prestižinio Romos imperatoriaus darbo įgimtos rizikos vertinimui?
„Jau seniai buvo žinoma, kad tai yra rizikingas darbas – bent jau kiekybiškai. Kas nebuvo tiriama – kaip smarkiai kinta imperatoriaus šansas žūti nuo kardo bėgant laikui, arba jų „laikas iki gedimo“, – sakė J.Saleh.
Kai kurie iš šių „gedimų“ buvo tikrai šiurpūs. Štai Publijus Septimijus Geta, miręs 211 metais, buvo papjautas savo motinos rankose, kai jam tebuvo 21 metai. Publijaus mirties „architektas“ buvo jo brolis Karakala, kuris pats buvo nužudytas 217 metais. Anot istorinių legendų, kurias užrašė Romos istorijos tyrinėtojas Michaelas Meckleris iš Ohajo valstijos universiteto (JAV), mirtį jis sutiko besituštindamas pakelėje.
Imperatorius Markas Aurelijus Komodas Antoninas, valdęs nuo 177 iki 192 metų, taip pat mirė ne nuo senatvės – po nesėkmingo bandymo nunuodyti, pirtyse besimaudantį imperatorių pasmaugė imtynininkas, pasiųstas nepatenkintų Romos senatorių – bent jau taip tvirtina Kalifornijos valstijos politechnikos universiteto istorikas Dennisas Quinnas.
Apskritai, J.Saleh skaičiavimais, Romos imperatoriaus nesmurtinės mirties tikimybė buvo labai panaši į rusiškos ruletės žaidėjo. Su korekcija, kad ruletėje yra ne 1 šovinys, o 4.
J.Saleh imperatorių mirčių vertinimui panaudojo statistinį metodą, kurį inžinieriai paprastai naudoja norėdami įvertinti, po kiek laiko įvyks vienokios ar kitokios technikos gedimas. Analizuojant tokiu būdu daugeliui įrenginių brėžiama vadinamoji „vonios kreivė“ – nemaža dalis įrangos sugenda pačioje naudojimo pradžioje. Vėliau gedimų dažnis sumažėja. O kai tie įrenginiai būna naudojami ilgą laiką ir pradeda susidėvėti, gedimų dažnis vėl padidėja, aiškina J.Saleh.
Inžinierius pastebėjo, kad Romos imperatoriai „gesdavo“ panašiai. Didžiausia jų mirties tikimybė būdavo pirmaisiais valdymo metais. Bet išgyvenus tuos pirmuosius metus ir „pratempus“ dar septynerius po to, jų smurtinės mirties tikimybė smarkiai sumažėdavo. O pasiekus 12-uosius valdymo metus, nužudymo tikimybė vėl išaugdavo, teigia J.Saleh.
Pavyzdžiui, imperatorius Geta mirė pirmaisiais valdymo metais. Karakala – septintaisiais. O Komodas – 16-aisiais.
Kaip ir įranga, kuri sugenda naudojimo pradžioje, pirmaisiais valdymo metais žuvę imperatoriai pasižymėdavo „struktūriniais trūkumais“, kurie lemdavo nepasitikėjimą jų gebėjimu valdyti, sakė J.Saleh. O imperatoriai, kurie ant sosto išsilaikydavo ilgiau nei 12 metų, dažniau mirdavo dėl „nusidėvėjimo nuovargio“: juos į kapus nuvarydavo visuomenės pokyčiai, naujų priešų iškilimai arba senų, persiorganizavusių priešų sugrįžimai.
„Labai įdomu, kad struktūrą galima atrasti net ir tokiuose neprognozuojamuose dalykuose, kaip Romos imperatorių nužudymai“, – sakė kosminės įrangos inžinierius.
Statistinė imperatorių mirčių analizė pateikiama recenzuojamame žurnale „Palgrave Communications“.
