Mūsų protėviai neabejojo: jei šermukšnio uogos raudonos ir jų daug – ruduo bus šlapias, klevai auksu pasidabino – po mėnesio lauk darganų, o jei voratinkliai rudens pradžioje žemę užkloja – dar ilgai bus geras oras. Vis dėlto jau žiloje senovėje pastebėta, jog lemtingi pokyčiai gamtoje prasideda ne sulig kalendorine rudens pradžia, o po lygiadienio – rugsėjo 22-osios – momento, kuomet dienos ir nakties ilgumas išsilygina, ir netrukus tamsa mažais žingsneliais ima lenkti šviesųjį paros metą...
Senovės romėnai pirmąjį rudens mėnesį vadino Septemberiu (lot.k. septimus – septyni), t.y. Septintuoju, kadangi Naujieji tuomet buvo skaičiuojami nuo kovo. Tuo tarpu baltiškojoje kultūroje rugsėjo mėnesio pavadinimas susijęs su darbais, būdingais šiam metui – dirva ruošiama rugiams, kuriuos reikia pasėti, kad grūdas suspėtų sudygti ir suželti, sustiprėti ir žiemos miegui pasiruošti. Iš seniausių tautosakinių šaltinių taip pat žinome, jog Rugsėjis dar buvo vadintas Rugio, Viržių, Rudupio, Vėsulinio, Šilinio, Paukštlėkio vardais.
Susiklosčius palankioms oro sąlygoms, rugsėjis tinkamas ne tik pasidžiaugti užsilaikiusia vasaros šiluma nenumaldomai trumpėjančiomis dienomis, tačiau ir kerinčiu dangaus skliautu ilgėjančiomis bei tamsėjančiomis įsibėgėjančio rudens naktimis: vis ryškesnis darosi Paukščių Takas, tviska įmantrūs didesnių ir mažesnių žvaigždynų raštai, vakaro sutemose sužimba planetos, o mėnesio viduryje sulauksime ir Mėnulio užtemimo...
Didieji rugsėjo žvaigždynai ir planetų matomumo sąlygos
Didžiuosius rudens pradžios žvaigždynus atpažinti nėra sudėtinga. Pirmiausia raskite gerai žinomus, aiškiai matomus Grįžulo Ratus (Ursa Major, Ursa Minor), mūsų geografinėje platumoje nuolat spindinčius šiaurinėje skliauto dalyje. Virš jų – beveik zenite – lengvai pastebimas Cefėjas (Cepheus), taip pat Kasiopėja (Cassiopeia).
O toliau, jau pagal laikrodžio rodyklę, t.y. į rytus – Persėjas (Perseus), kuriame net paprastu žiūronu galima įžiūrėti padrikąjį to paties pavadinimo žvaigždžių spiečių (kataloginis numeris – NGC 869);
Vežėjo (Auriga) žvaigždynas su savo geltonąja Kapela; galingasis Tauras (Taurus), atpažįstamas pagal oranžinio atspalvio Aldebaraną.
Verta paminėti, jog šioje dangaus dalyje, ties viršutine pastarojo žvaigždyno riba mirguliuoja Plejados (Pleiades) – puikiai plika akimi matomas padrikasis žvaigždžių spiečius, mūsų protėvių Sietynu vadintas ir įvairiausiais pasakojimais apipintas, mat svarbų agrarinio kalendoriaus laikotarpį ženklinęs...
Dar toliau į pietus – dailioji Andromeda, kurioje rugsėjo naktimis ima boluoti per daugiau nei du milijonus šviesmečių nutolusi mūsų Galaktikos sesuo dvynukė – Andromedos galaktika (Andromedos ūkas).
Idealiomis stebėjimo sąlygomis mažutėlį pailgos formos debesėlį įmanoma išvysti ir be jokios papildomos optinės įrangos, ką jau kalbėti apie galingesnį žiūroną ar nedidelį teleskopą...
Po Andromeda ant pietų horizonto kone atsigulęs Banginis (Cetus), o kiek dešiniau nuo jų spindi Pegasas (Pegasus) ir Vandenis (Aquarius).
Vakarinėje skliauto dalyje tiesiog ant Paukščių Tako savo sparnus išskleidžia baltuoju Denebu pasipuošusi Gulbė (Cygnus) bei gelsvąja Altayro žvaigžde pažymėtas Erelis (Aquila)... Menamąjį ryškiausiųjų žvaigždynų žiedą šiaurės vakaruose uždaro galingasis Heraklis (Hercules) bei Drakonas (Draco), kurio uodega įsirango tarp Didžiųjų ir Mažųjų Grįžulo Ratų...
Rugsėjį matomos net keturios planetos, tiesa, joms išvysti prireiks atidumo ir kantrybės. Antai Venera beveik visą mėnesį tirštėjančiose sutemose trumpai spindi arti vakarų horizonto ir nusileidžia paskui Saulę, tad šią planetą stebėti dar sudėtinga.
Kiek geresnės Marso ir Saturno stebėjimo galimybės: abi šios planetos greta viena kitos po saulėlydžio gan neaukštai sužimba pietvakarinėje dangaus pusėje, tačiau skliaute užsibūna ilgiau nei Venera – Žieduotoji planeta už horizonto slepiasi maždaug 22 val., o netrukus savo dangiškąją kelionę baigia ir Marsas. Verta pažymėti, jog baigiantis rugsėjui Raudonosios planetos stebėjimo sąlygos po truputį gerėja – jos ir Saturno keliai išsiskiria, ir mėnesio pabaigoje Marsas spindi pastebimai ilgiau...
Na, o dievų tarpininkas vikrusis Merkurijus pasirodo tik atkakliausiems stebėtojams: paskutinę mėnesio dekadą šio reto mūsų geografinių platumų svečio, panašaus į blausią žvaigždelę, dairytis reiktų rytuose visai arti horizonto prieš pat Saulės patekėjimą tiesiog po Liūto (Leo) žvaigždynu. Sėkmės!
Mažieji Paukščių Tako žvaigždynai – akyliausiems stebėtojams
Iš tiesų, giedra rudens naktis tiesiog užburia tūkstančių žvaigždžių mirgėjimu, paslaptingai tirpstančiu balzganuose iš rytų į vakarus vilnijančiuose Paukščių Tako rūkuose... Jų miglose beveik išnyksta kontrastas tarp šviesiųjų kosminių žiburėlių ir tamsaus dangaus fono, todėl rasti bei atpažinti nedidelius Paukščių Tako žvaigždynus – Delfiną (Delphinus), Skydą (Scutum) ir Laputę (Vulpecula) – yra tikras iššūkis mažiau įgudusiai akiai..
Iš mažųjų Paukščių Take skendinčių žvaigždynų, ko gero, lengviausiai pastebimas nedidukas, tačiau savitas Delfinas, spindintis pietvakarinėje skliauto dalyje tarp kur kas didesnių Pegaso, Gulbės ir Erelio žvaigždynų. Penkios pagrindinės jo žvaigždės primena iš Pieno Upės – Paukščių Tako – gelmės išnyrantį delfiną. Pasak senovės graikų astronomo Ptolemajo, žvaigždynas simbolizuoja delfiną, kuris nuo žūties išgelbėjo poetą Arioną (nepainiokite su kitu graikų legendų personažu medžiotoju Orionu), kai šis bėgdamas nuo plėšikų, iš laivo šoko į audringą jūrą. O štai kitame graikų mite pasakojama, kad žvaigždynas vaizduoja vieną iš delfinų, kuriuos pasiuntė Poseidonas, jog šie jam atplukdytų sužadėtinę jūrų nimfą Amfitritę.
Viduramžiais žvaigždynas buvo vadinamas Jobo Karstu, tikriausiai todėl, kad keturių Delfino priekinę dalį sudarančių žvaigždžių rombas primena dėžės formą, tačiau kas ir kada sugalvojo Jobo Karsto pavadinimą, nėra žinoma. Įdomu tai, kad Delfino ryškiausios žvaigždės Sualokino (lot.k. Sualocin) ir antrosios pagal ryškumą Rotanevo (lot.k. Rotanev) pavadinimus užrašius atvirkščia tvarka, gaunamas lotyniškas vardas Nicolaus Venator. Pasirodo, tai italų astronomo Nikolos Kačiatorės (Niccolo Cacciatore, 1780-1841) sulotynintas vardas. Jis buvo Palermo observatorijos direktoriaus Džiuzepės Piaco (Giuseppe Piaco) asistentas. Nusižengdamas įsigalėjusiai tvarkai, Kačiatorė 1814 m. Palermo žvaigždžių kataloge slapta dvi žvaigždes pavadino savo vardu! Gudrybė buvo perkąsta per vėlai – žvaigždžių pavadinimai jau buvo prigiję...
Nedidelį Skydo žvaigždyną rasime gausiai žvaigždžių nusėtoje Paukščių Tako erdvės dalyje, kiek žemiau Erelio žvaigždyno. Jį XVII a. pabaigoje sudarė lenkų astronomas Johanas Hevelijus (Johannes Hevelius), danguje iš viso ,,išbraižęs” septynis naujus žvaigždynus, užpildžiusius tarpus tarp senųjų.
Išreikšdamas pagarbą savo globėjui – Lenkijos ir Lietuvos karaliui Janui Sobieskiui, Hevelijus žvaigždyną pavadino Sobieskio Skydu, tačiau prigijo tik trumpesnis – Skydo – vardas.
Skydo žvaigždyne yra gražus Laukinės Anties spiečius (M11), kuris pro žiūronus atrodo kaip neryškaus kontūro nedidelė švytinti dėmė.
Toks pavadinimas šiam padrikajam spiečiui duotas dėl to, kad žvelgiant pro teleskopą atrodo, jog jo žvaigždės išsidėsčiusios tarsi lekiančių ančių vora.
Kitas Hevelijaus sugalvotas žvaigždynas – Laputė – yra vos įžiūrima kelių žvaigždelių kombinacija Paukščių Take į pietus nuo Gulbės. Lenkų astronomas žvaigždynui davė ,,Laputės Su Žąsimi” pavadinimą, tačiau ilgainiui, kaip ir ,,Sobieskio Skydo” atveju, įsitvirtino trumpesnis vardo variantas.
Laputės žvaigždyne yra vienas lengviausiai randamų planetiškųjų ūkų – Hantelio ūkas (M27). Pro žiūronus jis atrodo kaip apskritas maždaug ketvirtadalio Mėnulio pilnaties skersmens miglotas debesėlis.
Deja, jam būdingas gausybe spalvų išsiskiriantis smėlio laikrodžio formos vaizdas gaunamas tik ilgų ekspozicijų teleskopinėse nuotraukose.
Rugsėjo 16-ąją – Pusšešėlinis Mėnulio užtemimas
Mėnesio viduryje astronomijos mėgėjai sulauks ypatingo įvykio – rugsėjo 16-osios vakarą Lietuvoje regėsime pusšešėlinį Mėnulio užtemimą, kuris maksimumą pasieks apie 22 val..
Mėnulio užtemimas įvyksta tuomet, kai Mėnulis, skriedamas aplink Žemę, patenka į jos šešėlį. Tai atsitikti gali tik pilnaties metu, t.y. kai Saulė, Žemė ir Mėnulis išsirikiuoja viena linija.
Iš esmės išskiriami trys skirtingi Mėnulio užtemimo variantai: visiškas užtemimas, kuomet mūsų palydovas pilnai panyra į Žemės šešėlį (pastarąjį kartą Lietuvoje toks buvo matomas praėjusių metų rugsėjo 28 d.);
jei Mėnulis tik užkliudo šešėlį, grožimės daliniu užtemimu; kai Mėnulis pakliūva į mūsų planetos metamą pusšešėlį, stebime pusšešėlinį užtemimą. Pastarasis, deja, mažiau efektingas už kitus, nes regimas Mėnulio diskas tik nežymiai patamsėja. Kita vertus, bet kuris užtemimas mus priverčia prisiminti ir susimąstyti apie galingas, žmogui nepavaldžias kosmines jėgas, valdančias sudėtingą dangaus kūnų judėjimą...
Užtemimų mechanizmui perprasti ir suvokti mums prireikė šimtmečių uolaus stebėjimo ir tikslaus skaičiavimo. Šiandien jau žinome, kad per kiekvieną pilnatį, t.y. kas kartą Mėnuliui apsukus ratą, užtemimų nematome todėl, jog Mėnulio orbitos plokštuma nesutampa su Žemės, o yra truputėlį pasvirusi. Mėnulis, skriedamas savo keliu, dažniausiai atsiduria „virš“ šešėlio arba „po“ juo.
Būtent dėl šios priežasties Mėnulio užtemimas – palyginti retas reiškinys, per metus įvykstantis kartą ar du.
Įspūdis, kad Mėnulio užtemimų yra daugiau nei Saulės, atsiranda dėl to, kad Mėnulio užtemimas matomas visame Žemės pusrutulyje, atsuktame į jį, o Saulės užtemimas – tiktai palyginti siauroje kelių šimtų kilometrų juostoje.
Taigi rugsėjo 16-osios vakarą, jei tik bus giedra, neužmirškite pažvelgti į Mėnulio veidą – jis bus paniuręs, toks papilkėjęs...
