Meteorite rastas kvazikristalas turi ikosaedro simetriją.
Geometrijoje ikosaedras - tai briaunainis turintis 20 sienų, arba dvidešimtsienis. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių είκοσι (eíkosi) – „dvidešimt“ ir έδρα (hédra) – „siena“. Simetriškiausi yra du taisyklingi ikosaedrai – iškilas ir žvaigždinis, vadinamas didžiuoju ikosaedru. Kiekvienas turi 30 briaunų ir 20 sienų, sudarytų iš vienodų lygiakraščių trikampių, taip pat 12 viršūnių, kurių kiekvienoje sueina penkios sienos. Abi šios figūros pasižymi vadinamąja ikosaedrine simetrija.
Šį kristalą surado geologo Lucos Bindi iš Florencijos universiteto komanda. Tyrimo autoriai mano, kad kristalas susiformavo veikiant itin dideliam slėgiui ir aukštoms temperatūroms – net iki 1,2 tūkst. laipsnių. Tokios sąlygos galėjo susiformuoti susidūrus kosmose dviem dangaus kūnams.
Tokios sąlygos galėjo susiformuoti susidūrus kosmose dviem dangaus kūnams.
„Tame pačiame meteorite mes jau radome tris kvazikristalų tipus. Tačiau šis tipas pasižymi ypatinga, pirmą kartą aptikta unikalia chemine sudėtimi“, – aiškina šių tyrimų reikšmę Prinstono universiteto tyrėjų komandos vadovas Paulas. J. Steinhardtas.
Jo teigimu norint suprasti skirtumą tarp kristalų ir kvazikristalų, reikėtų įsivaizduoti medines grindis, kur vietoje įprastinių stačiakampių parketo lentų grindys uždengiamos vienodo dydžio šešiakampėmis lentomis.
Kvazikristalus pirmą kartą XX a. 9 dešimtmetyje aprašė Izraelio mokslininkas Danielis Schechtmanas. Už šį atradimą 2011 m. jam skirta Nobelio chemijos premija. D.Schechtmano idėjas kai kurie jo kolegos iš pradžių vertino skeptiškai ir su panieka, mat manė, kad tokios struktūros yra „neįmanomos“.
Kvazikristalai pažeidžia kai kurias simetrijos taisykles, kurios galioja konvencinėms kristalinėms struktūroms. Be to, jie pasižymi kitokiomis fizikinėmis ir elektrinėmis savybėmis.
