Dvidešimt septintas serijoje ir 150-asis per visą „Progresų“ eksploatavimą laivas buvo paleistas mažiau, nei prieš dvi paras [straipsnis pasirodė 2015-04-29 15:07]. Erdvėlaivis sėkmingai atsiskyrė nuo dviejų raketos-nešėjos pakopų, tačiau su trečiąja kilo problemos: „Progress“ išėjo į aukštesnę orbitą nei numatyta ir po to pradėjo nekontroliuojamai suktis apie savo ašį. Laivo stabilizuoti nepavyko. Nesėkmingo paleidimo nuostolis vertinamas 5 milijardais rublių (97 mln dolerių).
Tokias mašinas XX a. aštuntame, devintame dešimtmetyje kūrusiųjų rankos buvo tvarkoje, kaip ir galva, o dabartinių kosmoso šakos veikėjų rankos, atrodo, auga iš užpakalio
Gali būti, dėl šio avarinio starto teks nukelti kitą krovininio erdvėlaivio, „Progress-M-28M“ paleidimą – jo startas buvo numatytas rugpjūčio pradžioje. Orientaciją praradęs laivas turėjo Tarptautinės kosminės stoties įgulai pristatyti maisto produktus, vandenį ir Pergalės vėliavos kopiją (beje, trečiadienį kosmoso valdininkai pareiškė, kad relikvija jau yra orbitoje). Dabar kyla klausimas, kaip papildyti TKS atsargas.
„Progress“ avarija įvyko netrukus po neramumų Tolimuosiuose Rytuose, statomame kosmodrome Vostočnyj (Rytinis). Nauja Rusijos kosminė aikštelė, ilgainiui turinti Pakeisti Baikonurą, dabar plačiai žinoma kaip objektas, kuriame statytojams nemoka atlyginimų. Kovo gale dešimtys darbininkų iš pradžių paskelbė apie streiką, o paskui apie bado akciją. Nuo tada Rytiniame kosmodrome įvyko bent keturios panašios protesto akcijos. Apie situaciją Federacijos Taryboje aštriai pasisakė generalinis prokuroras Jurijus Čaika. Jis pareiškė: „Man atrodo, kai kurie valdininkai prarado baimės jausmą“.
Apie nesėkmingą „Progress“ paleidimą ir Rusijos kosmoso srities problemas "Radio Svoboda" interviu samprotauja žurnalo „Visiškai slaptai“ karo ir ekonomikos apžvalgininkas Vladimiras Voronovas:
Iš vienos pusės, „Progres“ – patikimas, dešimtimis paleidimų patikrintas aparatas. Klausimas tas, kaip konkrečiai šią mašiną rinko ir kokios buvo ją surinkinėjusių rankos. Tokias mašinas XX a. aštuntame, devintame dešimtmetyje kūrusiųjų rankos buvo tvarkoje, kaip ir galva, o dabartinių kosmoso šakos veikėjų rankos, atrodo, auga iš užpakalio, o galvų visai nėra. Priminsiu, kad maždaug tas pats nutiko su 2010 gruodį vykdytu GLONASS sistemos navigacinių palydovų paleidimu, kurie atsidūrė vandenyje netoli Honolulu, užuot pakilę orbiton. Tada jokių suprantamų paaiškinimų taip ir nebuvo pateikta. Taip pat nuostabi raketa – „Proton-M", jokių pretenzijų šiai patikimai sovietinei konstrukcijai nekildavo. Tačiau, kaip man tada sakė vienas kosmoso srities specialistas, į kieno rankas gamyba papuls, tas ir gausis: vienose rankose tai – pagalys, kitose – raketa.
Anksčiau ar vėliau turėjo atsiliepti – ir štai atsiliepė! – kosminės pramonės griūtis po po Sovietų sąjungos iširimo. Juk šis raketinis kosminis kompleksas nepriklausė išimtinai vien RSFSR, jis mažais kąsneliais buvo išskirstytas po visą šalies teritoriją. Kol buvo sovietiniai ruošiniai ir įdirbis, kol buvo blokai pagaminti iki Sovietų sąjungos suirimo, kol liko kažkiek detalių, pagamintų, vėlgi, iki SSRS griuvimo, – iš kurių buvo galima surinkinėti kosminius kompleksus, minimaliai naudojant importuojamas dalis, – tai veikė.
O dabar, net jei pavyksta suderinti kooperaciją, jos sudėtinės dalys visiškai kitokios. Iš esmė, Rusijos raketinį kosminį kompleksą sudaro privačios įmonės, ir net jei de jure jos ne visai privačios, tai de facto priklauso tų įmonių šeimininkams, kad ir kaip šiuos savininkus bevadinsime – vadybininkas, generalinis direktorius, generalinis konstruktorius. Visiem šiems tikriesiems savininkams kosminių startų vykdymas tėra pelno gavimo instrumentas. O kai kalba pasisuka apie pelną – visa kita pasitraukia į antrą planą!
Po SSRS iširimo, kosmoso pramonės „staklių parkas“ nebuvo atnaujintas. O tai reiškia: praktiškai visa raketų pramonė dirba septintojo - devintojo dešimtmečio techninėje bazėje. Kvalifikuotų kadrų nepakanka. Aukšto lygio specialistų yra tik vienetai ir tai dar sovietų eros kadrai. Nuo dešimtojo dešimtmečio ir iki šiol atlyginimai juokingi, dauguma kosmoso pramonės vadybininkų – žmonės, kosmiškai nuo šios srities nutolę. Žinoma, su retomis išimtimis, kai kurios svarbiausios figūros galbūt yra dirbusios konstruktorių biure, tačiau juos galima ant rankos pirštų suskaičiuoti.
Štai trumpas interviu su Vladimirau Voronovu.
– „Progreso“ avarija įvyko tą dieną, kai Vladimiras Putinas nusiuntė Dūmai įstatymo projektą apie dar vienos valstybinės korporacijos – „Roskosmos“ sukūrimą“. Apjungiami du federaliniai subjektai, susiję su kosmoso tyrimais, – iš esmė, valstybinis užsakovas ir gamintojas. Šiai organizacijai vadovaus Igoris Komarovas, anksčiau vadovavęs automobilių gamyklai VAZ. Kam reikalingas naujas Roskosmosas? Ar tai ženklas, tad viršūnės suprato, kad reikia keisti situaciją?
Pati silpniausia mūsų grandis – elektroninė komponentų bazė. Sovietų sąjungos elektronikos pramonė buvo organizuotai sunaikinta dar iki šalies suirimo.
– Pats vadovaujančių kadrų parinkimas, žinoma, sako daug. Bent jau būtų paskyrę atšakos vadovu tegul ne profesionalų technikos žinovą, bet nors valdininką, turintį vadovavimo patirtį panašiose srityse! O čia kalbama apie bandymą išeiti iš akligatvio klasikiniu naujos biurokratinės struktūros sukūrimo būdu. Mes jau ten buvome – kai buvo kuriamos visos tos Rostechnologijos ir Jungtinė laivų statybos korporacija. Valstybinės korporacijos kuriamos ne techninių problemų sprendimui, o biurokratiniais tikslais. Techninių problemų sprendimui reikia priimti techninius sprendimus, ir priimti juos turi ne prezidentas, ne jo reikalas lįsti į techniką su atsuktuvu.
– Neseniai paaiškėjo, kad Ukraina – nepaisant žinomų problemų tarp Kijevo ir Maskvos santykiuose – tęs bendradarbiavimą kosmoso srityje su Rusija raketų „Zenit“ išvedimo į orbitą klausimu. Jau minėjote, kad korporatyvinių ryšių tarp buvusių SSRS respublikų sistema sugriauta. Kiek čia svarbus Ukrainos komponentas?
– Žinoma, ji labai svarbi, bet jei šis bendradarbiavimas ir tęsis, jis vis vien kardinaliai situacijos nepagerins. Tai bendradarbiavimas šiek tiek ne toje sferoje, kurioje Rusijos nesėkmės. Pati silpniausia mūsų grandis – elektroninė komponentų bazė. Sovietų sąjungos elektronikos pramonė buvo organizuotai sunaikinta dar iki šalies suirimo. Nuo to laiko praėjo jau ketvirtis amžiaus, o savo elektronikos vis dar neturime, pas mus negaminami lustai, integrinės mikroschemos. Visa mūsų elektronika, kurią kaip vietinę rodo Putinui ir Medvedevui, surinkta iš lustų, pirktų velniai žino kokiame azijietiškame turguje. Aukščiausios kokybės, aukščiausio lygio lustų mums neparduoda, nes jiems taikomi apribojimai – netgi ne dėl naujausių sankcijų, o todėl, kad tokius įrenginius kas tik nori galėtų panaudoti visiškai ne taikiais tikslais. Mums belieka atviroje rinkoje pirkti Kinijoje, Taivane ar Pietų Korėjoje pagamintus lustus. Sudėtingiausiai technikai, kurios kūrimui reikia unikalios aparatūros, galime pirkti kosminės pramonės masteliais tik plataus naudojimo prekes, antrarūšes dalis! Negana to, negalime kontroliuoti šių lustų gamybos ir būti tikri, kad jie nėra brokuoti. Rusiškoje kosminėje technikoje iki 40% komponentų – importiniai.
– Pastarąsias savaites Rusija stebėjo, kaip vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas vadovavo kosmodromo „Rytinis“ statybai. Konkrečios problemos ten kitos – darbininkams nemokami atlyginimai, bet kalbame taip pat apie kosminę sferą. Kaip manote, ar nenutiks taip, kad Rogoziną dabar pasiųs keiksmais ir spyriais įvesti tvarką Roskosmose – pagal senuosius rusiškus papročius raketas leisti?
– Ką gi, bandyti galima, tik tam reikia turėti Josifo Visarionovičiaus Stalino instrumentus, o jų Rusija kol kas, laimei, neturi. Antra, tautų vado metodai buvo efektyvūs tik konkrečioje vietoje konkrečiu metu, gigantiškų pastangų kaina ir likusios ekonomikos sunaikinimo sąskaita.
