Galbūt Maskva turi kėslų nukirsti tarptautinius interneto kanalus? O gal nori perimti šiais laidais perduodamą informaciją? Galbūt tikslas tėra priversti Vakarų valstybes prakaituoti iš nerimo? Galbūt yra ir visiškai nekaltas tokio elgesio paaiškinimas?
Tikriausiai nieko nenustebins tai, kad Rusija aiškaus atsakymo nepateikia.
Tačiau, kad ir kokie būtų Maskvos sumetimai, amerikiečiai ir kitų valstybių pareigūnai vis labiau nerimauja dėl didėjančio susidomėjimo 400 povandeninių šviesolaidžio linijų, kuriomis keliauja didžioji dalis visų pasaulinių garso skambučių, elektroninių laiškų ir žinučių, o taip pat – kasdien 10 trln. JAV dolerių sumą pasiekiančias pinigines perlaidas.
„Rusijos kariniame laivyne – ypač povandeniniame laivyne – pastebime tokį sujudimą, kokio nematėme nuo devinto dešimtmečio“, – JAV Kongresui praėjusį mėnesį aiškino JAV pajėgų Europoje vyriausiasis vadas generolas Curtisas Scaparrotti.
Netekus šių laidų Azijos šalyse esantis bankas negalėtų pervesti lėšų Saudo Arabijos įmonei už naftą. JAV kariuomenės vadai negalėtų efektyviai bendrauti su savo kariais Afganistane ar Artimuosiuose rytuose. Studentas, besimokantis JAV universitete, netektų galimybės susisiekti su savo artimaisiais Europoje.
Visa ši informacija yra perduodama plonučiais – kartais ne storesniais už paprasčiausią laistymo žarną – šviesolaidžio pluoštais. Iš viso po vandeniu nutiestas apie milijonas kilometrų šviesolaidžių – tiek, kad visą Žemės rutulį ties pusiauju galima būtų apjuosti beveik 25 kartus.
Didžioji dalis šių povandeninių laidų priklauso privačioms telekomunikacijų bendrovėms tokioms kaip „Google“ ar „Microsoft“. Jų buvimo vietos tiksliai pažymėtos viešai prieinamuose žemėlapiuose. Ir jeigu vieno laido nukirtimas nepridarytų pastebimos žalos, kelių laidų nukirtimas vienu metu arba strategiškas kertamo laido pasirinkimas galėtų sukelti visą planetą aprėpiančius ryšio (ir susijusių procesų) sutrikimus.
Ne pelno siekiančios politinės analizės organizacijos „CNA Corp.“ Rusijos karinių pajėgų ekspertas Michaelas Kofmanas tvirtina, kad rusai „atlieka namų darbus ir, jeigu įvyks koks nors konfliktas arba krizė, jie galėtų mums gerokai prikiaulinti“.
Ne karo laivai
Daugiausiai nerimą kelia ne koviniai Rusijos povandeniniai ir antvandeniniai laivai, o Rusijos giliųjų jūrinių tyrimų pagrindinis direktoratas, kuriam priklausantys specializuoti antvandeniniai bei povandeniniai pilotuojami ir nepilotuojami laivai atlieka žvalgybą, iškėlimą iš po vandens ir kitus darbus.
Vienas iš šio direktorato valdomų laivų yra „Jantar“. Tai – ganėtinai kuklaus dydžio, 108 m ilgio okeanografinis laivas, kuriame dirba apie 60 žmonių įgula. Neseniai jis plaukiojo ties Pietų Amerikos krantais ir talkino Argentinai dingusio povandeninio laivo paieškose.
Rusijos Parlamento leidinys – „Parlamentskaja Gazeta“ – praėjusių metų spalį skelbė, kad „Yantar“ įranga yra „skirta povandeniniam sekimui“ ir „aukščiausio slaptumo ryšių laidų sujungimui“. Šioje publikacijoje buvo teigiama, kad 2015 m. rugsėjį „Yantar“ plaukiojo ties Džordžijos valstijos miesteliu Kings Bėjumi – kaip tik jame įrengta JAV povandeninių laivų bazė – ir rinko informaciją apie įrangą, naudojamą JAV povandeniniuose laivuose, taip pat povandeninius jutiklius ir bendrąjį JAV kariuomenės informacijos tinklą. Valstybinis televizijos kanalas „Rossija-1“ skelbė, kad „Yantar“ gali ne tik sujungti slaptuosius ryšių laidus, bet ir juos perpjauti bei sutrikdyti povandeninius jutiklius panaudojant specialią įrangą.
Rusijos Gynybos ministerija nereagavo į AP žurnalistų prašymus pakomentuoti situaciją.
Anot Kanadoje dirbančio informacinių technologijų saugumo konsultanto Steffano Watkinso, kuris stebi „Yantar“ judėjimą, tvirtų įrodymų, kad šis laivas užsiimtų kokia nors piktybine veikla, nėra. Tačiau jam yra labai smalsu, kuo užsiima šio laivo įgula, kai pats laivas sustoja tiesiai virš kritinės svarbos laidų arba kur plaukiama išjungus Automatinės identifikavimo sistemos sekiklį.
Apie „Yantar“ įgulą jis sakė: „Nemanau, kad tai yra tie vyrukai, kurie patys tiesiogiai atlieka sabotažo veiksmus. Manau, jie kloja pamatus ateities operacijoms“.
Kur plaukiota?
Ir ankstesni „Yantar“ maršrutai kėlė ekspertų susidomėjimą.
2018 m. spalio 18 d. Sirijos telekomunikacijų bendrovė paskelbė užsakė skubius remonto darbus povandeniniam laidui Viduržemio jūroje – šiuo laidu interneto paslaugos teikiamos kelioms šalims: Sirijai, Libija, Libanui. „Yantar“ į remonto darbų vietą atplaukė diena anksčiau, nei prasidėjo keturias dienas trukę remonto darbai. Ir išplaukė likus dviem dienoms iki remonto pabaigos. Ką laivo įgula veikė per tą laiką – niekas negali pasakyti.
S.Watkinsas paminėjo ir kitą įtartiną epizodą, užfiksuotą 2016 m. lapkričio 5 d., kuomet kažkas nutiko povandeniniam laidui, jungiančiam kai kurias Persijos įlankos valstybes. Vos po kelių valandų nuo gedimo „Yantar“ išjudėjo iš Omano ir pajudėjo link gedimo taško, esančio maždaug už 100 km nuo Irano uostamiesčio Bušero. Ryšys buvo atstatytas likus kelioms valandoms iki „Yantar“ atplaukimo lapkričio 9 dieną. Laivas dar kelias dienas plūduriavo tame pačiame taške.
Povandeniniai laidai atakuoti ir anksčiau
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Didžioji Britanija nupjovė nemenką kiekį Vokietijos povandeninių ryšių laidų ir žvalgybiniais sumetimais pakeitė kai kurių ryšių kanalų maršrutus. Šaltojo karo metais JAV karinis laivynas į Ochotsko jūros gelmes pasiuntė savo narus, kad šie sumontuotų įrenginį, fiksuojantį sovietų ryšius. Taip buvo tikimasi daugiau sužinoti apie sovietinių povandeninių laivų gebėjimą atakuoti branduolinėmis raketomis.
Ganėtinai neseniai britų ir amerikiečių žvalgybos agentūros „pasiklausė“ ryšių, perduodamų optiniais povandeniniais laidais – tai išaiškėjo po to, kai visą žinomą ir turimą informaciją paviešino Edwardas Snowdenas, kurį laiką dirbęs JAV Nacionalinės saugumo agentūros rangovu.
2007 metais Vietnamo valdžia konfiskavo laivus, kuriuose buvo kilometrai optinių laidų, kuriuos vagys išlupo iš jūros dugno ir ketino pelningai parduoti. Ryšio sutrikimai šiame regione buvo juntami dar kelis mėnesius po incidento. 2013 m. Egipto valdžios pareigūnai suėmė ties Aleksandrijos miestu nardžiusius žmones, kurie bandė nupjauti laidą, besidriekiantį nuo Singapūro iki Prancūzijos. Praėjo penkeri metai, o neatsakytų klausimų apie išpuolį prieš laidą, kuriuo keliauja trečdalis interneto srauto tarp Egipto ir Europos, dar yra.
Ir nors apie keletą sabotažo prieš povandeninius laidus atvejų yra žinoma, didesnioji dalis ryšio sutrikimų įvyksta dėl nelaimingų atsitikimų.
Kasmet fiksuojami maždaug 200 su laidais susijusių ryšio sutrikimų. Dažniausiai jie nutinka tuomet, kai laidus užkabina laivo inkaras arba už laidų užkliūva komercinės žvejybos įranga. Taip pat laidai gali būti apgadinti per cunamius, žemės drebėjimus, kitas gamtos nelaimes.
Bet karinėms operacijoms gali pakenkti ir atsitiktiniai gedimai.
2008 m. Irake kilo grėsmė sustabdyti visus nepilotuojamų orlaivių skrydžius iš Balado oro pajėgų bazės – ne dėl apšaudymo granatsvaidžiais ar smėlio audros. Už kelių šimtų kilometrų nuo bazės laivas inkaru užkabino povandeninį laidą.
O šiuo laidu buvo palaikomas ryšys tarp nepilotuojamų orlaivių, kurie rūpinosi koalicijos karių saugumu Irake, ir skrydžių kontrolierių, kurie dirbo iš JAV.
„Įsivaizduokite, kad nuotoliniu būdu valdote automobilį ir staiga prarandate kontrolę. Tai yra rimtas incidentas“, – sakė atsargos pulkininkas Dave'as Lujanas, tuo metu dirbęs 332 Ekspedicinės operacijų grupės, dirbusios Balado oro pajėgų bazėje, štabo viršininkas.
