Pažvelgus į pirmąsias išplatintas nuotraukas kyla mintis „kažkur matyta“. Taip tikrai, formos gerai atpažįstamos visiems, kas yra įsižiūrėję į MIG-29 naikintuvus. Kompanijos „MIG“ generalinis direktorius Sergejus Korotkovas sako tiesiai: „Papildomas MIG-35 konkurencingumas yra galimybė eksploatacijai panaudoti turimus MIG-29 infrastruktūros pajėgumus“.
Atrodo itin keista siūlyti tiesiog kitaip pavadintą kelių dešimtmečių senumo technologiją. Juolab darbai ties šiuo atnaujinimu prasidėjo prieš daugiau kaip dešimt metų. Dar keisčiau atrodo sprendimas nemesti projekto, kai į tą pačią poziciją pati Rusija perka konkurento iš „Suchoj“ sukurtus Su-35.
Ir senas modelis yra „žvėris“
Tačiau išvaizda nėra viskas. Senasis modelis iš techninės pusės iki šiol vis dar yra žvėris. Manevringumas tapęs legenda, o stoti su juo į artimą kovą ore, nenorėtu joks pilotas. Pasak vokiečių karo piloto Johanno Koecko, virtualioje artimo kontakto kovoje, net naujausios „Block 50“ modifikacijos F-16 neturi šansų jam pasipriešinti.
Vis tik MIG-29 solidžiomis pergalėmis mūšiuose nepasižymėjo. Nemažai prie to prisidėjo išdavikas, elektroninių sistemų inžinierius, Adolfas Tolkačiovas (dirbęs 1979–1985 m.). Jis amerikiečiams perdavė tarybinių lėktuvų radarų veikimo informaciją ir oras-oras raketų veikimo principus. Taip leisdamas pasiruošti galimai kovai.
Tokio tipo radaro pranašumas – galimybė geriau susekti priešininkus mažiau išsiduodant.
Prie mūšių sėkmės neprisidėjo ir itin svarbus naikintuvui duomenys pateikiami iš antžeminės mūšio kontrolės infrastruktūros. Šios struktūros sunaikinimas Irake ir Jugoslavijoje stipriai apribojo Rusijos aviacijos galimybes. Šioms ir kitoms pastebėtoms problemoms išspręsti, anot rusų pranešimų, ir buvo daugiausiai gaištama laiko.
Naujas radaras
MIG-35 gavo patį naujausią aktyvų elektroninį erdvės radarą. Iki šiol joks rusiškas serijinis naikintuvas tokių radarų nenaudojo. Tokio tipo radaro pranašumas – galimybė geriau susekti priešininkus mažiau išsiduodant. Dar viena sritis, kurioje padirbėta – varikliai. Jie turi išskirti žymiai mažiau šilumos lyginant su pirmtakais, kad leistų lėktuvui veikti ir daug pavojingesnėse situacijose, kai į jį kėsinasi priešlėktuvinės sistemos. Taip pat siekta atpiginti daugiau nei perpus valandos skrydžio kainą. Tokie pakeitimai, bent reklamos tikslais, leidžia lėktuvą pozicionuoti kaip 4++ kartos atstovą.
Nemažai atgarsių sulaukė ir bandymas pritaikyti jį šiuolaikinėms realijoms. Šaltojo karo metu kurtas pirmtakas turėjo dominuoti ore. Turtingose ir galingose oro pajėgose jam darbo netrūko. Vis tik šiais laikais naikintuvus sau gali įsigyti ir kur kas kuklesnės oro pajėgos. Tad išgalinčioms nusipirkti vos po keletą vienetų, per didelė finansinė našta pirkti bei aptarnauti kelis visiškai skirtingus orlaivius.
Sulig MIG-35 atsiradimu situacija galėtų pasikeisti. Įdiegta optinė nutaikymo sistema leis kabinti tiksliuosius lazeriu nutaikomus ginklus, tame tarpe ir įvairias bombas. Orlaivis galės būti naudingas kaip artimos paramos iš oro suteikėjas.
Nuo šešių iki aštuonių padidintas tvirtinimo taškų skaičius. Kaip lengvam lėktuvui toks tvirtinimo taškų kiekis – šiuolaikinius poreikius tenkinantis rezultatas. Žinoma, tai ne geriausias pasiekimas, prancūzų „Rafale“ jų turi net trylika, bet jo kaina nepalyginimai didesnė už tai, ką bandys siūlyti rusų korporacija.
Vieni šaltiniai teigia, kad kaina prasidės nuo 17 milijonų dolerių už orlaivį, kiti ragina tikėtis 20-24 milijonų kainos. Tuo tarpu prancūzai už saviškį prašo net 115 milijonų. Palyginimui, F-15E versija, taip pats su tokiomis pačiomis galimybėmis ir aštuoniais ginkluotės tvirtinimo taškais šiuo metu kainuoja 31 milijoną.
Naikintuvas – pavėlavęs keliais metais?
Vis dėlto net rusų apžvalgininkai pripažįsta, jog lėktuvas pavėlavo debiutuoti bent keliais metais. Nemaža dalis potencialios jo pirkėjų rinkos jau yra užimta, dabar kariauja arba teks dėl likusios nuožmiai konkuruoti su panašiai pigiai pardavinėjama kiniška technika. Karo technikos apžvalgininkas Dave'as Majumdaras, remdamasis savo šaltiniais, netgi teigia, kad naujojo MIG projektas tėra Rusijos parama kompanijai – valstybės finansinė injekcija, kad gamintojas nežlugtu. Su viltimi, jog gaminius pavyks eksportuoti.
Naujojo MIG-35 ateitis nėra aiški. O tuo tarpu jie Rusijos kariuomenėje keičia MIG-29.
Kol kas pati Rusijos oro pajėgų vadovybė užsisakė tik 30 vienetų, dar 50-ies tikisi Egiptas, jau dvejus metus laukiantis šio užsakymo įvykdymo.
Kas dar? Gali būti mėginama dar kartą šturmuoti Indija. Pirmasis bandymas su dar nepagamintu modeliu sėkmės nesulaukė, bet ir indų mėginimas pirkti prancūzų naikintuvus jiems netapo sėkme. 2016 m. pabaigoje indai viešai deklaravo vėl bandysiantys įsigyti apie 200 užsienyje sukurtų naikintuvų, kurių gamybos technologijos būtu pilnai parduotos kartu su įsigyjamais naikintuvais. Jei pavyktų, tai būtų idealus sandoris rusų kompanijai. Parduoti daugumą senų technologijų ir gautus pinigus investuoti į kažką naujo. Vis tik indai deklaruoja norą perdėm nepriklausyti nuo vieno tiekėjo ir dairosi į švedų „Gripen“ ir net amerikiečių peršamus F-16.
Kiti logiški variantai Rusijai būtų šalys, iki šiol naudojančios MIG-29. Jos jau žino, koks tai lėktuvas ir turi reikalingą infrastruktūrą, parengtus pilotus. Daugumos jų aviaparkas natūraliai artėja prie ribos, kai reikės jį atnaujinti.
Dar yra pinigais ginkluotei pastaruoju metu besišvaistantis Vietnamas, turintis gerus ryšius su Rusijos pramone ir šiuo metu ne itin sutariantis su Kinija. Greta jiems parduodamų fregatų, korvečių ir povandeninių laivų gali būti siūlomi ir lėktuvai.
Iki šiol Rusijos strategijoje buvo akcentuoti numestų bombų kiekį, o ne sunaikintų taikinių skaičių.
O ir pačiai Kinijai galimybė įsigyti ir patyrinėti naujausius rusiškus variklius ir radarus gali pasirodyti racionali investicija. Ypač tobulinant savo naujausius penktos kartos naikintuvus. Iki šiol vien kinų inžinierių išmonė kalnų nenuvertė, todėl jie įsigijo 24-is naikintuvus SU-35.
Tad perversmo rinkoje MIG-35 pasirodymas nesukels, tačiau noras sukurti vakarietiškų kovos lėktuvų analogą Rusijoje yra pastebimas. Pilotams suteikti daugiau laisvės veikti savarankiškai, gebėti pulti ne didelėmis specializuotomis grupėmis ir svarbiausia kuo tiksliau pataikyti į taikinį. Iki šiol Rusijos strategijoje buvo akcentuoti numestų bombų kiekį, o ne sunaikintų taikinių skaičių.
