Ne visi nauji kaimynai kelia džiaugsmą. Pavyzdžiui, kai netoliese apsigyvena gegutės, likusieji paukščiai giesmininkai susiduria su neįprastu pavojumi. Įprastiniame gegučių areale gyvenantys paukščiai būna išmokę gegučių triukus bei apgavystes ir nuo šių parazitinių kukuotojų ginasi arba slėpdami savo lizdus, arba išmesdami svetimus kiaušinius iki išsiritant paukščiukams. Bet naujo tyrimo duomenys rodo, kad rytinės gegutės, gyvenančios pačiame ryčiausiame Rusijos regione, pradeda migruoti į Aliaską, kur vietos paukščiai giesmininkai net neįsivaizduoja, kad gali tekti perėti svetimus kiaušinius.
„Panašu, kad gegutės yra pasirengusios invazijai į Šiaurės Ameriką“, – tvirtina Ilinojaus universiteto (JAV) ornitologas Markas Hauberis, atlikęs mokslinį tyrimą. Pastarąjį dešimtmetį, anot M.Hauberio, ir Sibire, ir Aliaskoje pastebima vis daugiau gegučių – tikėtina, kad tai yra susiję su klimato kaita. O Aliaskos paukščiams gegutės yra milžiniška grėsmė: anot M.Hauberio, amerikietiški paukščiai neturi gynybinių mechanizmų prieš gegučių strategiją.
Ir paprastosios, ir rytinės gegutės yra „lizdų parazitės“: jos deda kiaušinius į kitų paukščių lizdus ir tikisi, kad nieko nenutuokiantys kitų rūšių paukščiai užaugins jauniklius kaip savo. Gegučių jaunikliai dažniausiai skuba išsiristi pirmieji, o tuomet nužudo lizdo šeimininkų „teisėtus palikuonis“ ir išmėto jų kiaušinius. Paukščiai, kurie nėra įgiję gebėjimo atpažinti gegutes, visą savo laiką ir dėmesį skiria vieninteliam lizde likusiam ne tos rūšies atstovui. Dėl to nuskriaustosios rūšies atstovai tais metais lieka be palikuonių. O jeigu toks lizdo užgrobimas sėkmingai įvyksta pakankamame lizdų kiekyje, kyla rimta grėsmė nukentėjusių rūšių išlikimui. Ir Aliaskoje tokios grėsmės tikimybė yra itin didelė – didžioji dalis vietinių paukščių yra reti, turintys specializuotas išgyvenimo strategijas, bet nė nenutuokiantys, kad gegutės gali kelti jiems grėsmę.
M.Hauberis su kolegomis iš kelių universitetų tyrimą atliko padėdami daugiau nei 100 trimačio spausdinimo būdu pagamintų kiaušinių Sibiro ir Aliaskos paukščių lizduose. Sibire, nors tyrimui pasirinkti lizdai buvo už gegutėms įprasto arealo ribų, 14 iš 22 lizdų šeimininkų išmetė netikrus kiaušinius į lizdo. Dėl to tyrimo išvadose M.Hauberis parašė: „Subiro paukščiai pasižymi stipriu antiparazitiniu atsaku“. O Aliaskoje iš 96 atspausdintų ir į svetimus lizdus padėtų kiaušinių išmestas buvo tik vienas – tą padarė rudagurklis kalviukas. Visi kiti paukščiai kiaušinius priėmė ir, panašu, nė kiek nesijaudino, kad lizde atsirado kitokio dydžio bei kitokios spalvos „radinys“.
Jeigu tai būtų tikri gegutės kiaušiniai, paukščiai veikiausiai išeikvotų savo veisimosi sezoną rūpindamiesi ėdriu svetimu paukščiuku, o ne pratęsdami savo giminę. O M.Hauberį labai nustebino tai, kad Aliaskos paukščiai visiškai neturi polinkio išmesti svetimus kiaušinius iš lizdo.
Gegutės kelia grėsmę vietinėms paukščių rūšims, todėl dabar amerikiečiai privalo išsiaiškinti, kaip šie paukščiai juda veisimosi sezono metu, į kurių rūšių atstovų lizdus labiausiai taikomasi. M.Hauberis norėtų, kad kolegos ornitologai pritaisytų prie parazituojančių gegučių radijo siųstuvus ir stebėti jų migraciją.
„Aliaskos paukščiams giesmininkams ši invazija gali kelti didelių sunkumų, bet, kita vertus, įdomus ir evoliucinio spaudimo efektas. Ar gegutėms išsivystys kitokia kiaušinių mimikrija siekiant apgauti kitokius lizdų šeimininkus? Ar šeimininkai pradės kurti tokias gynybines strategijas, kaip grupiniai gegučių užpuolimai ar lengviau atskiriamų kiaušinių raštų evoliucija? Gegučių invazija į Aliaską iškeltų daugybę naujų klausimų ir sukurtų daug naujų mokslinių tyrimų galimybių“, – sakė Prinstono universiteto mokslininkė Mary Caswell Stoddard, nedalyvavusi vykdant pastarąjį tyrimą.