– Ar galite šiek tiek papasakoti apie savo pirmąją pareigybę „Roche“? Kaip atrodė Jūsų darbas, jums tik prisijungus prie komandos? Ką konkrečiai darėte?
– Man atiteko labai atsakingas darbas – Italijoje tapau objektų valdymo ir pramonės inžinieriumi. Tiesą sakant, turėjau labai daug ko išmokti. Bandžiau pritaikyti žinias, įgytas universitete, bet jų akivaizdžiai nepakako. Aš juk nieko nežinojau apie sveikatos priežiūros pramonę ar vaistų gamybą. Ir man tai tapo didžiausia galimybe. Šešerius su puse metų dirbau gamyboje. Tai buvo itin praktiška, nes kiekvieną dieną matėme rezultatus to, ką darome, kasdien mokėmės spręsti problemas.
Tuo pat metu mano veikla plėtėsi keliaujant po visą „Roche“ tinklą Europoje. Bendrovė tuo metu vien tik Europoje turėjo 16 atskirų vaistų gamybos vietų. Tada dar egzistavo sienos tarp Europos valstybių ir kiekviena didelė, vidutinė ar net maža rinka turėjo savo gamybos pajėgumus. Be to, „Roche“ yra Šveicarijos įmonė, todėl kas antrą mėnesį dar keliaudavau ir į Bazelį.
– Kai atsikraustėte gyventi į Lietuvą, kas Jus sužavėjo? Kokius kultūrinius skirtumus įžvelgiate, kai lyginate Italiją, Šveicariją ir Lietuvą?
– Į Lietuvą persikėliau po gerų trejų metų praleistų JAV, Kalifornijoje. Buvo gana aišku, kad tai bus visiškai kitokia kultūra, lyginant su tuo, ką patyriau JAV ar Šveicarijoje. Lietuvoje mane itin sužavėjo tai, kad čia yra aukštas išsilavinimo lygis ir žmonės visuomet turi idėjų ar pasiūlymų.
Palyginti su tuo, ką patyriau kitur, čia kartais trūksta aktyvesnių diskusijų, kurios paprastai vyksta kitose šalyse, kuriose man teko dirbti. Dėl naujos idėjos ar pasiūlymo, ateinančio iš pagrindinės būstinės ar manęs, žmonės neskiria pakankamai laiko pagalvoti, ar tai yra teisingas požiūris, ar galbūt galime padaryti ką nors dar geresnio, bet tiesiog imasi kuo greičiau tai įgyvendinti.
Prie šito aš nebuvau įpratęs. Man tai atrodė labai didelis skirtumas su kitomis kultūromis. Žinodamas šį ypatumą šiandien, vis dažniau klausiu kolegų nuomonės – nenoriu pateikti idėjos kaip galutinės. Man norisi diskutuoti ir kartu sugalvoti dar geresnį sprendimą.
– Dėl kokių priežasčių pasirinkote Lietuvą?
– Dirbdamas gamyboje daug metų dariau tai, ką vadiname techninėmis operacijomis tiekimo grandinės valdyme. Tai yra sąsaja tarp gamybos ir komercinio pasaulio. Taigi, tam tikra prasme aš buvau jungianti grandis tarp skirtingų organizacijos dalių.
Taip pat ir geografiniu požiūriu. Pirmiausia tarp Vakarų Europos, Rytų Europos, Artimųjų Rytų ir Afrikos. Tada persikėliau į JAV, kur dirbau Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Nepaisant geografinių skirtumų, produktų portfelis ir procesai, kuriais vadovaujamės, visur yra panašūs. Tačiau komercinės strategijos kiekvienoje šalyje skiriasi ir yra ganėtinai unikalios.
Visada norėjau išbandyti savo jėgas komercinėje organizacijos pusėje ir daug labiau priartėti prie paciento poreikių bei suprasti, kaip suformuoti tokią aplinką, kad pagerėtų sveikatos priežiūra žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Ir tai buvo mano vizija. Siekiant šio tikslo tikrai reikėjo save, kaip profesionalą, sukurti iš naujo. Mano misija tapo užtikrinti, kad mūsų sukurtos inovacijos pasiektų pacientus, kuriems jos ir buvo skirtos. Jei jos nepasiekia šių žmonių, jos – nieko vertos.
– Užsiminėte apie orientaciją į pacientą ir apie tai, kaip Jums tai patinka. Jūs stebite pasaulines tendencijas, susijusias su sveikatos technologijomis ir orientacija į pacientą. Ar galėtumėte pasidalinti kai kuriomis iš jų? Kokias tendencijas sekate ir galbūt turite ambicijų kai kurias iš jų įgyvendinti čia, Lietuvoje?
– Žinoma. Žvelgiant šiek tiek į priekį, akivaizdu, kad sveikatos priežiūros sistemoje matysime reikšmingus pokyčius. Ateityje neabejotinai turėsime geresnę ligų prevenciją bei padidinsime supratimą, kaip vertinant rizikos veiksnius aptikti daug daugiau ligų ankstyviausiose stadijose bei, žinoma, gydyti jas labiau individualizuotai. Tai – ne mokslinė fantastika ar svajonė. Toks yra tikslas.
Tačiau tam reikia kitokio mąstymo, bendradarbiavimo ir partnerystės. Kaip pavyzdį pasitelkime personalizuotą sveikatos priežiūrą. Norint sukurti tokią sistemą, reikia prieigos prie reikšmingų duomenų. Ir tai turėtų būti duomenys iš dviejų skirtingų sričių. Viena iš jų yra klinikinių tyrimų duomenys, kuriuos tradiciškai renkame, analizuojame ir jais remiantis priimame sprendimus.
Šiuos duomenis turime papildyti tuo, ką vadiname realaus pasaulio duomenimis, realios aplinkos duomenimis. Šių duomenų galia yra didžiulė, o potencialas neišnaudotas. Suvokiame, kad reikia tai keisti. Jau dabar yra įvairių technologijų, kurias galime naudoti. Dirbtinis intelektas palengvins visos šios informacijos sintezę, kad dienos pabaigoje galiausiai pamatytumėme, kas čia yra ne taip ir kaip galime padėti pacientui.
Jei palyginsime, Šveicarija visada yra aukščiausioje naujovių reitingo vietoje. Ir tai nėra atsitiktinumas. Tai – ilgalaikis įsipareigojimas naujovėms. Galbūt vienas esminių skirtumų, kurį pastebiu tarp Šveicarijos ir Lietuvos sveikatos priežiūros sistemų yra tai, kad čia, Lietuvoje, mes linkę sveikatos priežiūrą matyti kaip išlaidas. Todėl kyla daugybė diskusijų, kaip šiuos išteklius valdyti ir tam tikra prasme taip apribojamos galimybės diegti naujoves.
Greičiausiai tai ir yra ta perspektyva, kuri trukdo inovacijoms, nes joms reikia laisvės. Reikia pamatyti galimybių pasaulį, pritraukti investuotoją iš užsienio, sujungti išteklius įvairiose srityse, startuoliuose, didelėse įmonėse, skirtingose valstybės valdymo struktūrose. Ir jei tai daroma išmintingai, tai tampa šalies pajamų šaltiniu ir inovacijų akseleratoriumi.
– Kokia būtų Jūsų drąsi sveikatos technologijų ekosistemos vizija?
– Norėčiau, kad po 10 metų Lietuva taptų Europos sveikatos technologijų pramonės švyturiu skaitmeninės sveikatos priežiūros srityje. Šiam tikslui Lietuvoje nereikia suderinti daugybės žmonių ir veikėjų interesų, lyginant su daug didesnėmis šalimis ir jų ekosistemomis. Čia, jei pažįsti 10 žmonių, pažįsti ir Lietuvos prezidentą.
Kaip ir minėjau, šalis turi labai daug talentų su išskirtine darbo etika ir noru įgyvendinti idėjas. Taigi, viskas man atrodo pasiekiama. Kartais geriau rizikuoti ir patirti nesėkmę, bet judėti toliau, mokytis ir tada vėl prisitaikyti, negu išlikti neveiksniu ir visai nieko nedaryti. Lietuvos dydis bei talentai – labai didelis privalumas, atveriantis plačias galimybes. Tikiu, kad Lietuvai pavyks sukurti proveržį sveikatos technologijų pramonėje.
