Tai gali būti ženklas, kad jau prasidėjo nauja Saulės ciklo fazė ir kelis artimiausius metus žvaigždės aktyvumas didės, kaip mokslininkai ir tikėjosi.
Įprastiems Žemės gyventojams mūsų šviesulys atrodo vienodas visą gyvenimą – vienintelius skirtumus pastebime ne pačioje saulėje, o nebent ją dengiančiuose debesyse. Tačiau astronomai per ilgą laiką pastebėjo, kad Saulei būdingi 11 metų trukmės aktyvumo ciklai, kuriems būdingi labai aiškūs aktyvumo minimumai ir maksimumai.
Saulės minimumas apibūdinamas kaip laikotarpis, kuomet Saulėje būna mažiausiai dėmių ir ji laido mažiausiai pliūpsnių. Būtent Saulės minimo metas skaičiuojamas kaip vieno ciklo pabaiga ir kito pradžia. Mūsų mokslininkai jau gali daugiau ar mažiau prognozuoti, kada tiksliai įvyksta ciklų „persivertimas“, tačiau šis tikslumas iki šiol retai būna su mažesne nei kelių mėnesių paklaida.
Saulės ciklą lemia žvaigždės magnetinis laukas, kuris persiverčia kas 11 metų – Saulės šiaurės ir pietų ašigaliai susikeičia vietomis.
Kol kas nėra žinoma, kokia yra tokių permainų priežastis, tačiau ašigalių persivertimas įvyksta būtent tada, kai magnetinis laukas būna silpniausias. O tai sutampa su Saulės minimumu.
Šiuo metu stebime Saulės persivertimą iš 24 į 25 ciklą, bet mokslininkai kol kas negali užtikrintai konstatuoti, ar Saulės minimumas jau baigėsi, ar labai greitai baigsis.
2017 m. NASA nurodė, kad Saulės minimumo taško laukiama 2019-2020 metais. Praėjusių metų gruodį JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija (NOAA) patikslino prognozę iki 2020 m. balandžio su 6 mėnesių paklaida.
Jeigu artimiausiu metu Saulė pradės daugiau „triukšmauti“, tai bus įrodymas, kad ciklų persivertimas jau įvyko. Tą mums galės pasakyti tik Saulės stebėjimai ir šiandien aiškaus atsakymo duoti dar niekas negali, bet šis pliūpsnis yra ženklas, kad judama ciklų persivertimo kryptimi.
Minėtasis pliūpsnis įvyko gegužės 29 dieną, 10:24 Lietuvos laiku – iš vienos Saulės dėmių grupės išlėkė plazmos kilpa. Tuo metu ta dėmių grupė buvo nusisukusi nuo mūsų, vos vos už regimojo Saulės disko ribų, bet pliūpsnį mokslininkai pastebėjo kaip ugnines linijas, kurios iššoka pagal Saulės magnetinio lauko linijas.
Pliūpsnis priskirtas M klasei – antrai pagal stiprumą. Paprastai jie vertinami kaip ganėtinai „švelnūs“ (nes būna ir gerokai stipresnių), bet tais atvejais, kai jie būna nukreipti tiesiai į Žemės pusę, net ir tokie pliūpsniai gali sukelti trikdžius radijo bangų ruože Žemės ašigalių regionuose, be to, spinduliuotės audros Žemei artimoje orbitoje kelia grėsmę Tarptautinėje kosminėje stotyje esantiems astronautams. O taip pat tokių pliūpsnių pakanka, kad arčiau ašigalio prasidėtų tokie gražūs reginiai, kaip pašvaistės.
Pastarasis pliūpsnis nebuvo nukreiptas į Žemę ir NASA pažymi, kad net M klasėje jis nebuvo labai stiprus – vos M1,1 stiprumo (10 balų skalėje), todėl jokių elektromagnetinių sutrikimų ir pašvaisčių Žemėje nereikėtų tikėtis.
Bet, kadangi jau 925 dienas iki šiol astronomai apskritai nefiksavo jokių M klasės stiprumą siekiančių pliūpsnių, dabar mokslininkai pradės labiau kreipti dėmesį į mūsų šviesulio aktyvumą.
Ir šiaip, pavienis pliūpsnis pats savaime dar nieko nereiškia – visai įmanoma, kad Saulė vėl nutils ir dar kelis mėnesius pasnaus. Bet jei teleskopai artimiausiu metu užfiksuos ir daugiau augančio Saulės aktyvumo ženklų, galima bus konstatuoti faktą, kad Saulės ašigaliai jau atliko jiems būdingą persivertimą.
Tik kad šio fakto patvirtinimui gali prireikti dar kelių mėnesių.
„Saulės minimumo fakto patvirtinimui reikia bent šešis mėnesius trunkančių stebėjimų ir Saulės dėmių skaičiavimų. Kadangi minimumas oficialiai apibrėžiamas kaip metas, kuomet Saulėje būna mažiausiai dėmių per visą ciklą, mokslininkams reikia užfiksuoti stabilų tų dėmių kiekio augimą, kad būtų galima konstatuoti, jog dugnas jau buvo pasiektas. O tai reiškia, jog Saulės minimumas – tai toks atvejis, kurį galima atpažinti tik tada, kai jis jau būna praėjęs. Jo atpažinimas užtruks nuo 6 iki 12 mėnesių“, – sakė NASA atstovė Karen Fox.
