Kardifo (Jungtinė Karalystė) ir Barselonos (Ispanija) universitetų, taip pat Londono gamtos istorijos muziejaus mokslininkams, ištyrusiems Pietų Afrikos jūrinės pakrantės nuosėdas, pavyko rekonstruoti per paskutinius 100 tūkst. metų šiame regione įvykusius klimato pokyčius.
Paaiškėjo, kad Šiaurės pusrutulyje vyraujant itin šaltam klimatui, Pietų Afrikoje oro sąlygos tapo vis labiau drėgnesnės. Ankščiau buvo manyta, kad Šiaurės pusrutulio atšalimas yra susijęs su Atlanto vandenyno cirkuliacijos pokyčiais, dėl kurių didžiąją Užsacahrio Afrikos dalį užklupo sausros, o ne liūtys, kaip parodė naujausi duomenys.
Tyrėjai, palyginę sparčiai vykusių liūčių seką su archeologiniais Pietų Afrikos duomenų rinkiniais, atrado labai daug sutapimų, rodančių, kad net kelios pagrindinės vidurinio akmens amžiaus žmonių kultūros labiausiai išplisdavo lietingesnių laikotarpių metu, o išnykdavo prasidėjus sausros periodams.
Mokslininkai nurodė, kad vienas toks senovės kultūros pažangos laikotarpis įvyko prieš 71,5 tūkst. metų, o kitas – prieš 64–59 tūkst. metų. Tokios pažangos pavyzdžiai yra olose išraižyti simboliai, įvairūs akmeniniai įrankiai bei papuošalai iš kriauklių, rašoma AFP išplatintame pranešime.
Mokslininkų atliktas tyrimas yra bandymas susieti klimato pokyčius su žmogaus technologinių pasiekimų raida, tačiau surinkti faktiniai duomenys dar neįrodo priežastinio ryšio tarp šių reiškinių. Kitaip tariant, tyrėjų atrasti duomenų sutapimai patys savaime nereiškia, kad senovės žmonių vystymasis sparčiau vyko būtent dėl lietingesnio klimato.
„Pietų Afrikos archeologinių tyrimų medžiagos kokybė leido mums atrasti koreliacijas tarp klimato pokyčių ir senovės žmonių elgesio, tačiau norint pagrįsti teiginį, kad šis regionas turėjo ypatingos svarbos modernios žmonių kultūros susiformavimui, mums reikia daugiau duomenų iš kitų žemyno sričių“, – teigė Londono gamtos istorijos muziejaus profesorius Chrisas Stringeris.
