Makso Planko bendruomenės Biologinio senėjimo instituto (Odensė, Danija) mokslininkas Ovenas Džonsas (Owen Jones) sudarė 11 žinduolių (įskaitant ir žmogų), 12 kitų stuburinių, 10 bestuburių, 12 augalų ir vienos žaliųjų dumblių rūšies mirtingumo ir vaisingumo didėjimo ir mažėjimo grafikus.
Hidros mirtingumo rizika su amžiumi išvis nesikeičia ir yra tokia maža, kad, mokslininkų skaičiavimais, laboratorinėmis sąlygomis šie gyviai išgyventų 1 400 metų.
Tyrimo imtį sudariusių rūšių gyvenimo trukmė siekė nuo keliasdešimties dienų iki kelių šimtų metų. Duomenų standartizavimui mokslininkai išskyrė du esminius momentus: vidutinis amžius, kurio sulaukę individai gali susilaukti palikuonių, ir „baigtinis“ amžius, kurį pasiekia tik 5 proc. rūšies individų.
Hidros mirtingumo rizika su amžiumi išvis nesikeičia ir yra tokia maža, kad, mokslininkų skaičiavimais, laboratorinėmis sąlygomis šie gyviai išgyventų 1 400 metų.
Tyrėjai aptiko netikėtą vaisingumo ir mirtingumo kreivių įvairovę. Pavyzdžiui, mirtingumo kreivė sulaukus „baigtinio“ amžiaus ryškiausiai į viršų šauna šiuolaikinių japonių populiacijoje. Į tyrimo imtį buvo įtraukti ir 1881 m. gimusių Švedijos gyventojų ir Paragvajaus medžiotojų bei vaisių rinkėjų genties „ače“ duomenys. Tačiau jų mirtingumas su amžiumi didėja ne taip žymiai. Mokslininkai tokį skirtumą aiškina skirtingomis minėtų grupių gyvenimo sąlygomis.
O kai kuriose rūšyse situacija yra priešinga: mirtingumas su amžiumi mažėja. Pvz., sausumoje gyvenančių dykumų vėžlių (angl. – desert tortoise) populiacijoje. O hidros mirtingumo rizika su amžiumi išvis nesikeičia ir yra tokia maža, kad, mokslininkų skaičiavimais, laboratorinėmis sąlygomis šie gyviai išgyventų 1 400 metų.
Mokslininkai priėjo išvadą, kad senėjimo procesai skirtingų rūšių organizmuose vyksta kitaip: vieni su amžiumi pastebimai sukriošta, kiti – beveik nepasikeičia, o yra ir tokių gyvų organizmų, kuriems senėjimas, galima sakyti, apskritai nevyksta.
„Standartiniai evoliucijos modeliai tokio variatyvumo nenumato, – pabrėžia straipsnio autoriai. – Jie gali paaiškinti tik mirtingumo didėjimą ir vaisingumo mažėjimą po to momento, kai pasiekiama organizmo branda.“
