Manoma, kad Šiaurės Amerikoje rūkymas atsirado dar prieš 5000 metų ir ilgainiui tapo svarbiu vietinių tautų bendruomeninių ir religinių renginių atributu. Tačiau tabaką šiam tikslui jie pradėjo naudoti tik prieš 500 metų. Išsiaiškinti, ką indėnai rūkė ankstesniais laikais, pabandė Vašingtono (JAV) universiteto mokslininkai.
Tyrimas buvo atliktas, naudojant naują metodiką, kur tiriami ne tiesiog cheminių medžiagų pėdsakai (tokie žymekliai kaip nikotinas, ar kofeinas), o įvairūs metabolitai. Tai yra tarpiniai augalų perdirbimo, tai yra ruošiant maistą ar deginant pypkę, susidarantys produktai.
Lyginant su vienos medžiagos pėdsakų paieška, kiekvienas metabolitas yra visas žymeklių rinkinys, taip smarkiai padidėja radinio identifikavimo tikslumas.
Būtent tirdami mažiausiai 1400 metų amžiaus medinėse pypkėse rastų nuodegų metabolitus, mokslininkai ir išsiaiškino konkretų augalą – aromatinis žagrenis (Rhus glabra). Tai beveik idealus kandidatas, bent jau todėl, kad tai yra kone vienintelis augalas, natūraliai augantis visose 48 kontinentinėse JAV valstijose. Kad ir kokia bebūtų gentis, turtinga, skurdi, prekiavo su kaimynais ar gyveno nuošaliai, visi galėjo pasidaryti rūkalų.
Aromatinis žagrenis laikomas vaistiniu augalu, jame daug fenolių ir taninų, jis naudojamas arbatai, o dūmai – inhaliacijai. Naudoti išdžiovintą augalą kaip tabako alternatyvą visai logiška, kaip ir tai, kad netgi atsiradus tabakui, indėnai į jį dažnai pridėdavo šio lengvai gaunamo augalo. Tokių pėdsakų rasta vėlesnio periodo pypkėse rastuose mišiniuose.
