Žala – sunkiai suvokiama
1908 m. birželio 30 d. (pagal seną kalendorių – 17 d.), netrukus po 7 val. vietos (po vidurnakčio Grinvičo) laiku virš didžiulės teritorijos Rytų Sibire tarp Lenos ir Akmenuotosios (Podkamennaja) Tunguskos upių, iš pietryčių praskriejo didžiulis ugnies kamuolys – bolidas. Tai buvo matoma 800 km spinduliu. Po kelių sekundžių 7-10 km aukštyje virš taigos nugriaudėjo sprogimas.
Sprogimo banga maždaug 2,2 tūkst. kv. km plote išguldė 60-80 mln. medžių, žuvo žvėrys, o šimtų kilometrų spinduliu išdužo langų stiklai.
Net atokiai stovinčiuose kaimeliuose kilo panika – garsas pasklido 1 tūkst. km spinduliu. Dangų apėmusi akinanti šviesa, karštis, dūmai ir didžiulis griausmas žmonėms sukėlė siaubą. Įvykio liudininkais tapo nedidelio Vanavaro miestelio gyventojai ir vienas kitas taigoje medžiojęs klajoklis.
Sprogimo galia siekė 10–40 megatonų – toks yra vidutinės vandenilinės bombos galingumas. Panašus efektas būtų sprogus 15 mln. tonų trotilo arba tūkstančiui ant Hirosimos numestų atominių bombų. Seisminę ir smūginę oro bangas užfiksavo įvairiose pasaulio vietose, net Vakarų pusrutulyje įrengti prietaisai.
Sprogimo banga maždaug 2,2 tūkst. kv. km plote išguldė 60-80 mln. medžių, žuvo žvėrys, o šimtų kilometrų spinduliu išdužo langų stiklai. Epicentro plote augę medžiai liko stovėti stati, tačiau sprogimo banga ne tik nudrėskė visas šakas, bet ir nulupo nuo žievę. Dėl stiprios spinduliuotės kelių dešimčių kilometrų skersmens plote kilo gaisras.
Po to keletą parų 12 mln. kv. km teritorijoje nuo Atlanto iki centrinės Sibiro dalies buvo fiksuojamas intensyvus atmosferos švytėjimas, o naktį dangumi 80 km aukštyje plaukė švytintys debesys. Jie atspindėdavo Saulės spindulius, taip sukurdami baltųjų naktų efektą. Naktimis esą buvo galima skaityti net smulkiu šriftu atspausdintus laikraščius, o kai kurie žmonės skundėsi negalėję užmigti.
Dėl nežinomų priežasčių sprogimas pakeitė Žemės magnetinį lauką. Netoli Irkutsko buvo užfiksuota magnetinė audra. Kaip parodė vėlesni tyrimai, katastrofos vietoje įvyko dalinė augalų mutacija, pagreitėjo medžių augimas, pasikeitė dirvos cheminė sudėtis ir fizinės savybės.
 |
| YouTube nuotr./Vieta, virš kurios sprogo Tunguskos meteoritas |
Galėjo būti kometos liekana
Britų meteorologas Francis Whipple’as iškėlė versiją, kad tą naktį susidūrėme su kometa. Tarpukariu katastrofos vietoje apsilankęs ir žalos masto sukrėstas tyrinėtojas Leonidas Kulikas spėjo, esą nukrito geležinis meteoritas. Tyrimus sunkino tai, kad nebuvo rasta ne tik nė vieno meteorito gabalo, vien meteoritinių dulkių, bet ir kraterio.
Spėjama, kad, įvairiais duomenimis, 30-80 m skersmens akmeninis meteoroidas keliolikos kilometrų per sekundę greičiu įskriejo į atmosferą. Dėl staigaus stabdymo jis sprogo ir išsisklaidė nepasiekė pačios planetos.
Tai greičiausiai buvo 5 mln. tonų masės kometos branduolys arba branduolio liekana. Kadangi viena iš kometos sudedamųjų dalių yra ledas, šis, patekęs į atmosferą, ištirpo ir prie Žemės priartėjo tik branduolys. Kai kurie mokslininkai paskaičiavo, kad Tunguskos meteorito masė galėjo siekti 1 mln. tonų. O bendra jo likučių, išsibarsčiusių didžiuliame plote, masė sudarė 1,5-2 tonas.
Tunguskos meteorito masė galėjo siekti 1 mln. tonų. O bendra jo likučių, išsibarsčiusių didžiuliame plote, masė sudarė 1,5-2 tonas.
Kiti tvirtina, kad kometa būtų suirusi aukštai atmosferoje, todėl Tunguskos meteoritas esą buvo tik asmeninis asteroidas.
Esama ir kitokių hipotezių. Pavyzdžiui, kad tai buvo greitas 10 mln. tonų metano dujų, išsiveržusių iš žemės gelmių, sprogimas. Ten seniai buvo vulkaninio aktyvumo zona, vieną sykį net užfiksuotas radono dujų išsiveržimas.
Katastrofą esą galėjo sukelti Žemės plutos tektoniniai lūžiai ir meteorologiniai procesai, maža juodoji skylė, kiaurai pervėrusi planetą, arba dėl stiprių magnetinių audrų atmosferoje savaime prasidėjusi termobranduolinė reakcija. Tačiau nei panašių juodųjų skylių, nei radiacijos po analogiškų sprogimų laboratorijose neužfiksuota, taigi šios hipotezės mažai tikėtinos.
Esama ir egzotiškų versijų: gal Sibire nukrito antimaterija, neatpažintas skraidantis objektas arba ateivių laivas, išsiveržęs iš kitos laiko dimensijos, kur laikas eina atvirkščiai? Juoba kad iki šiol niekas negali paaiškinti, kaip Tunguskos dirvoje esama tiek daug anglies-14 izotopo, kad atrodo, jog ši vieta persikėlė iš ateities.
Ar tikrai meteoritas nepaliko jokio kraterio? Italijos geologai iš Bolonijos universiteto buvo iškėlę versiją, esą jis buvo ir dabar jame tyvuliuoja Čeko ežeras. Evenkijos autonominėje srityje esantis ežeras nuo sprogimo epicentro yra nutolęs vos 8 km į šiaurės vakarus. Po nuodugnių tyrimų mokslininkai paskelbė, kad ežero amžius, kurio diametras – 500 m, didžiausias gylis – 50 m, o dugnas primena kraterį, nesiekia 100 metų. Ežeras esą skiriasi nuo kitų Sibiro ežerų, o to negalima paaiškinti erozijos ir nuosėdų kaupimosi procesais.
 |
| YouTube nuotr./Vietos, virš kurios sprogo Tunguskos meteoritas, tyrimai |
Apokaliptinis scenarijaus
Jei sprogimas būtų įvykęs virš didmiesčio ar meteoritas būtų buvęs didesnis, aukas būtų tekę skaičiuoti šimtais tūkstančių. Truputį padidinus meteorito dydį ar greitį, išskiriama energija didėja itin stipriai.
200 m skersmens meteoroidas, skrendantis 30 km/s greičiu, turėtų 1 gigatoną energijos. Jis detonuotų 6 km aukštyje, virsdamas 42 km skersmens ugniniu kamuoliu. Sprogimo blyksnis net už 100 km būtų 10 tūkst. kartų ryškesnis už Saulę.
Tokio masto katastrofos pakaktų kai kurias teritorijas ištrinti iš žemėlapio. Atmosferoje susidarytų dulkių, dūmų ir dujų sluoksnis, pro kurį sunkiai prasiskverbtų Saulės spinduliai, taigi ilgam atšaltų.
