Palydovuose „Landsat 7“ ir „Landsat 8“ buvusiais instrumentais užfiksuotos keturios nuotraukos atskleidė, kaip per 16 metų išaugo Batagaikos krateris. 2015 m. mokslininkai trečiojoje „Palaeo-Arctic Spatial and Temporal Gateways“ konferencijoje pirmąkart viešai paskelbė savo duomenis apie Batagaikos kraterio didėjimą.
Pirmieji įdubimo požymiai žemėje atsirado praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Žemė pradėjo atsiverti devintojo dešimtmečio gale. 1999 metų rugpjūčio 27 d. „Landsat 7“ nufotografavo nedidelį randą žalioje Rusijos tundroje. Bet bėgant laikui krateris plėtėsi, ilgėjo ir gilėjo, tad dabar tai yra apie 1 km ilgio buožgalvio formos plyšys.
Kraterio formavimąsi lemia šylanti aplinkos temperatūra, dėl kurios tirpsta amžinas įšalas – grunto sluoksnis, kuris anksčiau kiaurus metus buvo įšalęs lede. Tirpstant įšalui gali formuotis milžiniškos termokarstinės įgriuvos. O Batagaika – ypač stambus egzempliorius net tarp šių milžiniškų įgriuvų, kurių Sibiro platybėse randasi vis daugiau.
Tokios termokarstinės įgriuvos, kaip Batagaikos, ypač domina paleontologus ir klimatologus, mat jose galima rasti dešimtis tūkstančių metų saugotų, puikiai išlikusių augalų ir gyvūnų liekanų. 2016 metais žurnale „Climate of the Past“ publikuotas tyrimas apie Batagaikos krateryje atsivėrusį nuosėdinį sluoksnį, menanti pleistoceno vidurio, kuris pasibaigė prieš 126 tūkst. metų, laikus. Ir to sluoksnio radiniai – arklių, bizonų ir kitų stambiųjų gyvūnų liekanos – parodė, kokia gyvūnija vyravo anais laikais.
2015 metais mokslininkai žurnale „Scientific Reports“ skelbė, kad išanalizavo kelių senovės bizonų riebalinį audinį (vieno jų liekanos buvo atgabentos iš Batagaikos kraterio) ir nustatė, kad pagrindinės riebiosios rūgštys, buvusios šių gyvūnų mėsoje, būtų užtikrinę puikią pirmykščių medžiotojų mitybą.
Išlikusios augalų liekanos ir žiedadulkės taip pat praveria langą į praeitį: Batagaikos nuosėdinių sluoksnių tyrimai rodo, kad anuomet šiame regione vyravo šiltesnis klimatas ir miškingesnė aplinka.
