Ne, Sidnėjuje niekas nesprogo ir niekas nieko nesusprogdino. Tiesiog virš didmiesčio susiformavo viesulo superakis.
Jei oro sąlygos tinkamos, įspūdingi sūkuriniai debesys gali susiformuoti bet kuriame planetos kampelyje.
Įprastai sūkurinių audrų superakys (angl. – supercell) susiformuoja atskirai nuo stambesnių audrų debesų masyvų. Dažniausiai tokie viesulai susisuka šilto oro masėse esant žemam slėgiui, o juda jie šiaurės rytų kryptimi.
Sūkurinės audros gali šėlti keletą valandų, o dydžio būna paties įvairiausio. Kartais toks debesų verpetas pakibęs aukštai virš horizonto, o kartais – labai arti žemės. Jis neretai atneša ypač smarkias krušas, liūtis, galingus vėjo gūsius. Sūkurinės audros debesų superakys gali transformuotis į tornadus. Tiesa, taip nutinka mažiau nei 30 proc. atvejų.
Jei oro sąlygos tinkamos, įspūdingi sūkuriniai debesys gali susiformuoti bet kuriame planetos kampelyje. Vis dėlto dažniausiai tokios akys „atsimerkia“ Didžiosiose lygumose (JAV centrinėje dalyje) ir pietinėse Kanados teritorijose. Neretai jos stebimos ir pietrytinėje JAV dalyje bei Šiaurės Meksikoje, taip pat rytinėje ir centrinėje Argentinos dalyje, Urugvajuje, Bangladeše, kai kuriuose Indijos regionuose, Pietų Afrikos Respublikoje, Rytų Australijoje.
Įspūdingą meteorologinį reiškinį Australijoje užfiksavo patyręs viesulų ir audrų medžiotojas Danielis Shawas. Jo vaizdo kameros objektyvas nufilmavo, kaip miestą tiesiai virš garsiųjų Sidnėjaus operos rūmų užgulė milžiniškas pilkas, į gigantišką ateivių erdvėlaivį ar net į Saturno planetą (0:55 min.) panašus debesis, iš kurio ant Sidnėjaus pasipylė lietaus kriokliai ir perkūnijos bei žaibų kaskados.
