Mokslininkai rado pirmųjų įrodymų, kad šikšnosparniai lepinasi ragaudami ir žmogaus kraują, rašo livescience.com.
Diphylla ecaudata, dar žinomi kaip plaukuotakojai šikšnosparniai-vampyrai, gyvenantys Brazilijos šiaurės rytinės dalies miškuose, yra viena iš trijų šikšnosparnių-vampyrų rūšių, mintančių krauju. Iki šiol buvo manoma, kad vienintelis jų grobis yra paukščiai, tačiau atlikus jų mėšlo analizę paaiškėjo, kad į šių skraidančių graužikų meniu įrašyti ir žmonės.
Tikėtina, kad šikšnosparnių mitybos įpročiai pasikeitė dėl to, kad jiems tapo sunkiau rasti maitintis tinkamų paukščių. Mokslininkams tai suteikia pagrindo manyti, kad net ir labai specializuotos mitybos šikšnosparniai turi mitybinio lankstumo, kai reikalas prispiria.
Šikšnosparniai-vampyrai, kurių galima rasti tik Pietų ir Šiaurės Amerikoje, maitinasi pradurdami aukos odą labai aštriais kapliais ir nulaižydami ištekantį kraują. O pačių šikšnosparnių seilės, patenkančios ant žaizdos, slopina kraujo krešėjimą. Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad šie gyvūnai nekaupia riebalinių atsargų, tad maitintis jiems būtina ne rečiau nei kas porą dienų.
Iki šiol mokslininkams buvo smalsu, kaip gyvūnai, kurių mityba yra tiesiogiai priklausoma nuo paukščių ir kurie turi maitintis kas dvi dienas, keistų savo elgseną, jeigu jų pagrindinio maisto šaltinio ištekliai sumažėtų. Norėdami patikrinti, kuo dar galėtų maitintis D. ecaudata, jie surinko 70 šikšnosparnių mėšlo mėginių iš olos Brazilijos Catimbau nacionaliniame parke, o tuomet išskyrė DNR, pagal kurį identifikavo paskutinių šikšnosparnių „naktipiečių“ patiekalus.
Tai žmonės!
Analizės duomenys parodo, kad šikšnosparniai labiausiai linkę maitintis vištų krauju, bet antras pagal populiarumą „patiekalas“ – žmonių kraujas. D. ecaudata yra prisitaikę maitintis paukščių krauju, kuriame didesnę procentinę dalį nei žinduolių kraujyje sudaro vanduo ir riebalai. Žinduolių kraujyje daugiau baltymų. Tikėtina, kad maitinantis vien žmonių krauju šikšnosparniai ilgai neišgyventų, tad jiems būtina bent šiek tiek papildyti savo dietą paukščių krauju – bet jeigu tie paukščiai jiems nėra įprastas grobis. Paprastai žmonės ir naminiai gyvūnai gyvena netoliese, tad šikšnosparniams tai patogu – nuo vienos aukos prie kitos toli skristi nereikia.
Miškingose vietovėse, kur didėja žmogaus veiklos aktyvumas, laukinių paukščių, tinkamų šikšnosparnių maitinimuisi, gali mažėti. Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad iš 510 paukščių rūšių, gyvenančių Caatinga miško, dalinai užimančio Catimbau nacionalinio parko teritoriją, ribose, pusė gali būti labai jautrūs žmogaus vykdomai veiklai.
Išsiaiškinimas, dėl kokių priežasčių D. ecaudata nuo laukinių paukščių perėjo prie vištų ir žmonių, būtų „įdomus ekologinis pratimas“, rašė tyrimo autoriai. Kita vertus, toks tyrimas turėtų ir medicininės svarbos, nes šikšnosparniai gali kelti tam tikro susirūpinimo dėl visuomenės sveikatos. Skraidantys graužikai gali padidinti tokių ligų, kaip pasiutligė, pernešimo riziką.
Tyrimo duomenis praėjusių metų gruodį publikavo recenzuojamas žurnalas „Acta Chiropterologica“.
