Įrankis smulkiais dantukais buvo rastas prieš kelerius metus Tel Lachiše, senajame kanaaniečių mieste centrinio Izraelio papėdėje, tačiau mokslininkai tik neseniai pastebėjo, kad ant jo išgraviruota 17 mažyčių raidžių, rašo Sciencealert.com.
Vos pastebimos žymės kartu sudaro septynis atskirus žodžius: „ytš ḥṭ ḏ lqml śʿ[r w]zqt“, kurie apytikriai verčiami taip: „Tegul šios šukos iš kaulo išnaikina galvo[s ir] barzdos utėles“.
Ši vilties kupina žinutė, manoma, užrašyta apie 1700 m. pr. m. e., yra pirmasis patikimas archeologų rastas sakinys kanaaniečių tarme.
Tai labai svarbu, nes kanaaniečių raštas (dar vadinamas finikiečių abėcėle) yra seniausias žinomas abėcėlės pavyzdys, kurį vėliau pritaikė ir perėmė viso pasaulio kultūros.
Kaip skelbia sciencealert.com, dauguma šiuolaikinių abėcėlių, įskaitant arabų, graikų, hebrajų, lotynų ir rusų, yra kilusios iš šių originalių senovinių raidžių.
Nors šiuolaikinio kinų rašto pagrindą sudarančios piktogramos siekia maždaug 5 000 metų, jo rašmenis sudarančių radikalų ir simbolių sistema nebūtinai taip pat prisideda prie fonetinio žodžių pagrindo.
Ir nors yra daugybė kitų pavienių raidžių, vaizduojančių šį ankstyvąjį kanaanietiškąjį raštą, pavyzdžių, nė viena jų nebuvo sujungta į kažką įskaitoma ir prasminga.
„Tai pirmasis Izraelyje rastas sakinys kanaaniečių kalba“, – aiškina archeologas Josifas Garfinkelis iš Jeruzalės hebrajų universiteto Izraelyje.
„Sirijoje, Ugarite, yra kanaaniečių, tačiau jie rašė ne iki šiol naudojamu, o kitu raštu..... Užrašas ant šukų yra tiesioginis įrodymas, kad maždaug prieš 3700 metų abėcėlė buvo naudojama kasdienėje veikloje. Tai yra orientyras žmogaus gebėjimo rašyti istorijoje“, – patvirtino jis.
Pačios šukos pagamintos iš dramblio ilčių dramblio kaulo ir yra tik 3,66 cm ilgio ir 2,51 cm pločio.
Ant jos korpuso esantis negilus užrašas yra dar mažesnis. Kai kurios raidės yra ne didesnės nei vienas milimetras. Kitos išblukusios tiek, kad yra praktiškai neįskaitomos, todėl jas sunku interpretuoti be konteksto.
Vienoje šukų pusėje yra šešių didelių dantų liekanos, tikriausiai skirtų plaukams šukuoti, o kitoje pusėje – 14 smulkių dantukų liekanos, greičiausiai skirtų utėlėms ir jų kiaušinėliams šalinti.
Smulkesnėje šukos pusėje ant vieno danties iš tikrųjų buvo rasta seniai seniai išlikusi kieta galvinės utėlės išorė. Tai nėra seniausias kada nors rastas galvinių utėlių įrodymas – kai kurie pavyzdžiai, rasti žmogaus plaukuose, datuojami mažiausiai 10 000 metų senumo, tačiau tai rodo, kad net turtingus kanaaniečius erzino šios baisios vikšrūnės.
Šukoms gaminti naudotas dramblio kaulas greičiausiai buvo atvežtas iš Egipto dramblių, todėl galima manyti, kad ši medžiaga buvo skirta pakankamai turtingam žmogui, kuris galėjo sau leisti užsienio prabangą. Tyrimo rezultatai rodo, kad galvinės utėlės kankino net ir turtinguosius senovės Jeruzalės gyventojus – taip stipriai, kad jų naikinimui buvo sukurtos specialios šukos.
Kanaaniečių abėcėle užrašytų burtų ir užkeikimų buvo rasta ir anksčiau, tačiau dauguma prakeiksmų skirti žmonėms, o kiti kanaanietiški užrašai, rasti ant indo toje pačioje archeologinėje vietovėje, datuojami 1200 ar 1400 m. pr. m. e.
Kitų prakeiksmų ir šešiaženklių, užrašytų kanaanietiškais rašmenimis, rasta ant naujesnių artefaktų, datuojamų 1200-1400 m. pr. m. e. Tiesą sakant, panašių užkeikimų užrašų rasta ir ant stiklainio iš tos pačios kasinėjimų vietos kaip ir šukos, taip pat datuojamo vėlesniu laikotarpiu.
Užrašas ant šukos apie parazitą ir tikriausiai buvo parašytas keliais šimtmečiais anksčiau nei kiti pavyzdžiai.
Radiometrinis senovinių šukų datavimas galiausiai buvo nesėkmingas, tačiau remdamiesi kitais anksčiau toje pačioje vietovėje rastais artefaktais mokslininkai įtaria, kad užrašas ant įrankio buvo padarytas bronzos amžiuje, maždaug prieš 3700 metų.
O sprendžiant iš archajiškų raidžių stiliaus, ekspertai mano, kad tikrieji žodžiai buvo užrašyti „pačioje ankstyviausioje abėcėlės raidos stadijoje“, netrukus po to, kai atsirado kanaanietiška abėcėlė.
Kai žmonės turėjo rašytinę kalbą, netrukus ėmėme keiksnoti beveik viską, kas mums trukdė.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Jerusalem Journal of Archaeology“.
