A.Schwartzkopfas yra vienas iš nedaugelio žmonių, galinčių būti daugiau nei vienoje vietoje tuo pačiu metu ir iš principo atlikti tūkstančius darbų. Jis ir jo kolegos JAV Nacionaliniame mokslo fonde kuria ištreniruotą išmanų animacinį skaitmeninį antrininką – pamėgdžiojantį viską nuo jo profesionalių žinių iki antakių judinimo manieros – galintį bendrauti su žmonėmis per ekraną, kol jo nėra šalia. Jis netgi gali kalbėtis su savimi.
Daug daugiau žmonių greitai gali suprasti, ką tai reiškia susidvejinti. Tampa įmanoma sukurti skaitmenines savo kopijas, kurios galės atstovauti mus, kai negalėsime dalyvauti asmeniškai. Jos gali būti suprogramuotos ir turėti jūsų charakteristikas ir pomėgius, atlikti rutininius darbus, tarkime, atnaujinti socialinio tinklapio profilį ir netgi palaikyti pokalbį.
Šios autonominės tapatybės nėra visaverčiai žmonių dublikatai, bet yra paprastos ir potencialiai naudingos. Labiau paplitusios, jos gali pakeisti žmonių bendravimą ir verslo valdymą. Jos taupys laiką, perims sudėtingas užduotis ir gal net pakeis žmonių elgesį. Tad koks būtų jausmas sutikti skaitmeninį save? Ir ar to norėtumėte?
Gal taip neatrodo, bet technologija mūsų vardu veikia jau senokai. Telefonų atsakikliai ir automatiniai elektroniniai laiškai tėra maža dalis atstovų. Kokios bebūtų ribotos, šios technologijos, paklusdamos instrukcijoms, atstovauja mus kitiems.
Vienas iš pirmųjų bandymų šį įsikūnijimą praplėsti, vyko dešimtojo dešimtmečio pabaigoje „Xerox“ laboratorijose Palo Alto (Kalifornijoje). Tyrėjai bandė sukurti animuotą kvaziintelektualų asmenį, gyvenantį interneto puslapyje. Jis turėjo kalbėtis su žmogaus virtualiais lankytojais ir perduoti žinutes jiems ir iš jų. Bet jis buvo primityvus ir toli gražu nesugebėjo palaikyti intelektualaus pokalbio, tad nebuvo ir komercializuotas, sako su projektu dirbęs Timas Bickmore'as iš Šiaurės Rytų universiteto Bostone.
Ilgai buvo sutariama, kad pagrindinė kliūtis, kuriant įtikinamą personą yra dirbtinis intelektas (DI). Jis dar nėra toks pažangus, kad galėtų atkurti sudėtingą žmogišką elgseną ir be to, truktų ne vienerius metus, kol DI pradėtų priminti asmenį. Tuo tarpu pasidarė aišku, kad visapusiškas žmogaus atstovavimas būtinas šiandienos skaitmeninėse aplinkose. Nors negalime užprogramuoti mašinų galvoti, išmokyti jas atlikti specifines užduotis nėra problema, sako MIT inžinierius Josephas Paradiso.
Išskaidyta tapatybė
Norint suprasti, kodėl ir kur tai gali būti naudinga, pasvarstykite, kaip žmogaus tapatybė pristatoma internete. Tipiško vartotojo skaitmeninis „aš“ yra fragmentiškas, suskaidytas į socialinės terpės profilius, darbinius puslapius, forumus, socialinį tiklapį „Twitter“ ir taip toliau. Žinoma, žmonės visada save pateikdavo skirtingai, priklausomai nuo konteksto – skirtingi darbe ir bare –, bet Danah Boyd, socialinių medijų tyrėja iš Microsoft tyrimų centro Kembridže, teigia, kad skaitmeninės komunikacijos susiskaldymą skatina, nes dėl pačios prigimties pateikia siaurą asmens vaizdą.
Žmonės valdo šiuos savo tapatybės atvaizdus kaip marionetes, palikdami jas nejudrias, kol vėl prisireikia. Tyrėjai ir kompanijos suprato, kad kai kurios tokios „lėlės“ gali būti užprogramuotos veikti autonomiškai. Nereikia visos asmens kopijos, pakanka profilio ir nebūtinas įspūdingas DI ir mėnesiai treniruočių.
Pavyzdžiui, puslapyje rep.licants.org, sukurtame menininko Matthieu'aus Cherubini'o, galima susikurti „socialinės medijos save“, kuris, kai reikia, gali valdyti „Facebook“ ir „Twitter“ paskyras. Pateikiate jam duomenis, pavyzdžiui, gyvenamąją vietą, amžių ir pomėgius, jis išanalizuoja, ką esate paskelbę įvairiuose socialiniuose tinkluose. Apsiginklavęs šiomis žiniomis, jis skelbia žinutes jūsų vardu.
Iš principo tokios tarnybos vieną dieną galėtų daryti darbą, panašų į „vaiduoklių rašytojų“, tvarkančių užimtų įžymybių ir politikų socialinių tinklaraščių paskyras. Tiesą sakant, kai kurie žmonės jau automatizuoja socialinės medijos „save“: kai kurie „Twitter“ paskyros priedai gali būti suprogramuoti siųsti žinutes, pavyzdžiui, padėkas, jei kas nors pradeda sekti tavo paskyrą. Gavėjui atrodo, kad žinutę išsiuntė tikras žmogus.
Gali būti sukurta ir jūsų profesinės asmenybės kopija. Australijos kompanija „MyCyberTwin“ suteikia galimybę vartotojams susikurti savo pačių kopijas, galinčias bendrauti su lankytojais tekstinėmis žinutėmis, kur žmogus reprezentuojamas fotografija ar piešiniu. Šios kopijos atlieka užduotis, pavyzdžiui, atsakinėja į klausimus apie jūsų darbą, panašiai, kaip interaktyvus CV. „Vienas „CyberTwin“ gali kalbėti su milijonais žmonių tuo pačiu metu“, – sako Johnas Zakosas, vienas iš firmos įkūrėjų.
„MyCyberTwin“ naudoja ir triukus, pridedančius „žmogiškumo“. Vartotojų prašoma užpildyti 30-ies klausimų asmenybės bruožų klausimyną, o tai reiškia, kad skaitmeninis asmuo gali elgtis, pavyzdžiui, kaip intravertas ar ekstravertas.
Po keleto metų paprasti žmonės galės išsiplėsti, tapdami avatarais – savo paties animacija. Avatarai seniai siejami su nišiniu panaudojimu, pavyzdžiui žaidimuose ar virtualiuose pasauliuose, kaip „Second Life“, bet yra požymių, kad jie paplis. Praeitais ir užpraeitais metais, „Apple“ padavė patentus, susijusius su animuotų avatarų naudojimu socialiniuose tinkuose ir videokonferencijose. „Microsoft“ tuo irgi domisi. Ji tyrė, kaip „Kinect“ judesį fiksuojantis įtaisas galėtų nuskaityti vartotojo veidą, kad galėtų jį atkurti ir animuoti. Kompanija taip pat planuoja išplėsti milijonų žmonių „Xbox“ žaidimų sistemoje naudojamus avatarus į „Windowsus“ ir darbo aplinką.
Tad, ar gali avatarai būti automatizuoti? Tai jau vyksta žaidimuose: daugelis žmonių naudojasi „protinga“ programine įranga, kontroliuojančia avatarus, kol jų nėra šalia. Pavyzdžiui, kai kurie „World of Warcraft“ žaidėjai programuoja savo avatarus kovoms už statusą ar aukso rinkimui.
Tampa įmanoma sukurti skaitmenines savo kopijas, kurios galės atstovauti mus, kai negalėsime dalyvauti asmeniškai
Panašiu tikslu 2007 m. Nacionalinis mokslo fondas pradėjo „Project Lifelike“ eksperimentą, siekdamas sukurti protingą, animuotą A.Schwartzkopfo, tuometinio programos direktoriaus, avatarą.
Jasonas Leighas, kompiuterių mokslininkas iš Ilinojaus universiteto Čikagoje, panaudojo A.Schwartzkopfo veido vaizdo įrašus, kurdamas dinamišką, fotorealistišką animaciją. Jis pridėjo ir keletą charakteringų bruožų. Pavyzdžiui, jei A.Schwartkopfo kopija kalbėjo intensyviai, suraukdavo antakiai ir kartais kramtydavo nagus. „Žmonių asmeninės manieros yra beveik tokios išskirtinės, kaip ir jų parašas“, – pastebi J.Leighas.
Kartu šie triukai darė kopiją žmogiškesnę ir tai padėjo, kai J.Leighas pristatė žmones A.Schwartzkopfo antrininkui. „Jie kalbėdavosi, lyg tai būtų tikras asmuo“, – prisimena jis. „Paskui jie padėkodavo už pašnekesį.“
„Project Lifelike“ tyrėjai dabar kuria astronauto Jimo Lovello, skridusio „Apollo 13“ kopiją, atsakinėsiančią į klausimus Adlerio planetariume Čikagoje, ir Alano Turingo kopiją, vesiančio ekskursijas Orlando mokslo centre Floridoje. Kiti stengiasi sukurti antrininkus, veiksiančius po jų atstovaujamo žmogaus mirties.
Brangusis daktaras
Tuo tarpu Bickmore'as su komanda kuria animuotus gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų avatarus. Vienas jų sukurtas seselės avataras išrašo žmones iš ligoninės. Bandymuose paaiškėjo, kad 70 proc. pacientų mieliau rinkosi pokalbį su kopija, nei su tikra sesele, kadangi jautėsi mažiau suvaržyti. Tuo tarp gydytojai galėjo naudotis avatarais savo darbo efektyvinimui. „Gydytojas gali norėti pasidaryti kopiją, pavyzdžiui, jeigu yra išskirtinis savo srities ekspertas“, – sako Bickmore'as.
Žinoma, kai kuriuos tokius avatarus reikia ilgai mokyti. A.Schwartzkopfas praleido mėnesius, mokydamas savo skaitmeninę kopiją apie savo darbą. Bet tai priklauso nuo užduoties sudėtingumo, sako Jeremy Bailensonas, vadovaujantis Virtualaus žmonių bendravimo laboratorijai Stenfordo universitete Kalifornijoje.
Vienas iš šio proceso sutrumpinimo būdų yra specifinio, pritaikyto konkrečiam tikslui, elgesio modelio suteikimas avatarui, sako Bailensonas. „Parodėme, kad DI gerumas nėra svarbu. Svarbiausia tikėjimas socialiniu buvimu.“ Kartu su bendradarbiu Jimu Blascovitchiu, jie sukūrė avatarą studentų mokymui per ekraną auditorijoje. Jis buvo sukurtas taip, kad į kiekvieną studentą jis žvelgtų 2 sekundes. Jie pavadino tai „superspoksojimu“, ir suprato, kad tai labai svarbu. Kai studentai galvodavo apie avatarą kaip apie nemąstantį, nejaučiantį DI, jie nekreipdavo į jį dėmesio – netgi jeigu jis būdavo suprogramuotas pateikti būtinas žinias. Bet veikiant superspoksojimui, studentai labiau reagavo į avatarą, lyg jį kontroliuotų žmogus.
Esmė, sako Bailensonas, kad DI nėra kliūtis, kaip anksčiau manė daugelis tyrėjų. Jis teigia, kad žmonės bendraus su ekrano avataru, jeigu šių sugebėjimai atitiks atliekamą užduotį ir jei bus maža galimybė, kad juos valdo žmogus.
Kaip ir gydytojai, akademikai irgi gali paskirstyti savo darbo krūvį. „Tai leistų skaityti tiek paskaitų, kiek jūsų skyrius pageidauja“, – sako Bailensonas. Vienu metu veikiant kelioms avataro kopijoms, mokytojas galėtų persijunginėti tarp jų, niekada nepalikdamas studentų vienų.
Žinoma, daug kam būtų nepriimtina paleisti autonomines savo kopijas. Kas nutiks, jei jie pasakys ką netinkamo ar net vystysis savaip? Britų rašytojo Jono Ronsono patirtis teikia užuominą. Anksčiau šiais metais, „Twitter“ paskyra @jon_ronson pradėjo skelbti žinutes, suerzindama tikrąjį Ronsoną, rašantį @jonronson vardu. Tai buvo algoritmo valdomas įsikūnijimas.
Ronsonas išsiaiškino, kad jį sukūrė Britanijos kompanija „Philter Phactory“, gaminanti autonominius „Weavrs robotus“. Jie gali veikti „Twitter“ paskyrose ir kituose socialiniuose tinkluose asmens vardu. Kompanija teigia, kad „Weavrs“ gali surasti įdomių nuorodų, tada atnaujinti kliento paskyros būseną ar pasidalinti vaizdo medžiaga ir straipsniais norima tema.
Ronsono robotų žinutės buvo raminančios, išreiškiančios, be kitų dalykų, meilę vėlyviems naktipiečiams. Ronsono sukurtame filme apie šią patirtį jis pasakoja, kaip jautė nerimą ir pyktį, kadangi negalėjo kontroliuoti savo kopijos. Kažkas pamėgdžiojo skaitmeninę jo asmenybę be jo žinios ir nebuvo galima kaip nors to sustabdyti.
Animacinė armija
Daug aktorių ir atlikėjų turi skaitmeninius antrininkus, kartais sukurtus prieš jų valią. Panašu, įstatymai turės būti keičiami, kad apibrėžtų, kas gali kontroliuoti žmonių skaitmeninius antrininkus.
Kai kas labiau nerimauja dėl poveikio visuomenei, kaip tokiai. Jaronas Lanieras, rašytojas ir „Microsoft“ tyrėjas, dėl technologijų, tariamai padidinančių mūsų efektyvumą. Technologijos jau seniai žada mums suteikti daugiau laiko atsipalaidavimui. Tačiau tai tik reiškia, kad paprasčiausiai susirandame naujų užduočių, kad būtume užimti. Sukurkime 10 000 savo kopijų, sako jis, ir sukursime pasaulį, reikalaujantį milijono. Ir iš principo būtų pigiau įdarbinti antrininkus, nei tikrus žmones. „Jei esate istorijos profesorius ir sugebate susitvarkyti su 10 000 savo kopijų, kam universitetui samdyti kokį kitą istorijos profesorių?“, – klausia J.Lanieras.
Tačiau kai kam matymas savo pačių kopijos veiksmus už kūno ribų gali turėti teigiamą šalutinį poveikį. Pavyzdžiui, kai Bailensonas subtiliai pakeisdavo žmonių avatarus, kad jie būtų mažumėlę patrauklesni, pasirodė, tai sutvirtino pasitikėjimą savimi ir šis efektas išliko. Praėjus pusvalandžiui po eksperimento, savanorių buvo paprašyta nurodyti patraukliausią asmenį, su kuriuo, jų manymu, galėtų sėkmingai susitikinėti: žmonės rinkdavosi drąsiau, kai, jiems nežinant, jų kopijos buvo šiek tiek gražesnės ar mielesnės, nei realybėje. Tas pats vyko šiek tiek padidinus ūgį. Ir atvirkščiai, kitame eksperimente, virtualūs antrininkai, kurie buvo pavaizduoti storesni, nei jų tikrieji atitikmenys, sėkmingai motyvavo dalyvius treniruotis.
Iš to aiškėja, kad virtualių savo kopijų kūrimas gali turėti netikėtų pasekmių. Susitikimas su skaitmeniniu atitikmeniu nebus toks pats, kaip susitikimas su pačiu savimi, bent jau iš pradžių. Bet jie gali būti įtikinantys ir netgi suteikti galimybę išvysti, kaip tave regi kiti žmonės. Keletas Alexų Schwartzkopfų galėtų būti visiškai naujo populiacijos sprogimo pradžia.
Dviguba grėsmė
Anksčiau šiais metais muzikiniame festivalyje Kalifornijoje ant scenos pasirodė reperis Tupacas Shakuras. Tai buvo siurprizas, kadangi T.Shakuras jau 14 metų miręs. Tai buvo holografinė projekcija.
Kai aktorės Sigourney Weaver veidas ir emocinės išraiškos buvo skaitmenizuotos, kad vaidintų virtualiame „Avatar“ filmo pasaulyje, informacija buvo saugoma duomenų bazėje. Kam priklauso teisės į šį veidą? Iki kokio lygio yra priimtinos manipuliacijos – kaip žodžių įdėjimas į S.Weaver ar Tupaco burnas?
Kai kurie egzistuojantys įstatymai gali būti pritaikyti tokių atvejų reguliavimui, sako Simonas Baggsas, įsikūrusios Londone teisinės firmos „Wiggin“, besispecializuojančios medijų klausimais, partneris. Kai lenktynininko Eddie Irvine fotografija buvo manipuliuojama reklamoje, jis sėkmingai pateikė ieškinį. Tuo tarpu kai kurie aktoriai ir atletai jau pradėjo teisinius ginčus, remdamiesi prekės ženklo įstatymais, kai panašumas į juos be jų leidimo buvo panaudotas reklamose ir žaidimuose.
Jei atsiras daugiau, pradėsiančių savo skaitmeninių antrininkų kūrimą, labiau gali tikti kitokie įstatymai. Dizaino teisės, pavyzdžiui, galėtų apsaugoti animacinį jūsų veido ir kūno avatarą nuo netinkamo naudojimo remiantis autorių teisių įstatymais.
Tačiau kol kas kiekvienoje šalyje įstatymai skiriasi. Pavyzdžiui, asmenys JAV turi daug didesnes teises į savo atvaizdą, nei JK. Baggsas sako, kad tai galėtų pritraukti teisinius ginčus į tam tikras šalis, panašiai, kaip JK griežti garbės ir orumo gynimo įstatymai pritraukė kaltinimų šmeižtu turizmą.
