Žmonėms neatskaitinga Egipto valdžia iš pradžių mėgino blokuoti prieigą prie tokių svetainių kaip „Facebook“ ar „Twitter“. Mat jose protestuotojai dalijosi informacija apie planuojamus protestus, žiniomis apie situaciją šalyje.
Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, prieigos blokavimas nesuteikė lauktų rezultatų. Piliečiai nesunkiai pasiekdavo svetaines naudodami specialias programas, „proxy“ serverius ar jungdamiesi prie interneto per virtualų privatų tinklą (kitaip sakant, pasislėpę).
Todėl praėjusią savaitę Egipto valdžia nurodė keturiems didiesiems interneto paslaugų tiekėjams (IPT) šalyje išjungti internetą. Penktadienio naktį jie taip ir pasielgė. Tačiau užduotis nebuvo tokia lengva, kaip gali pasirodyti. Ir ne tokia efektyvi, kaip tikėtasi.
Kaip išjungti internetą?
Visiškai išjungti internetą šalyje būtų vieni niekai, jei jo nereikėtų pačiai Egipto valdžiai – išjungi elektrą, ir viskas.
Egipto IPT visiškai interneto ir neišjungė – skelbiama, kad interneto srautas nukrito 93 proc. Internetas toliau veikia valdžios institucijose, funkcionuoja šalies akcijų birža, prieigą turi ir kariškiai, taip pat... dalis aktyvistų. Kitaip sakant, internetas tapo deficitine preke, bet visiškai neišnyko. Kaip mėsa sovietmečiu.
Internetas tapo neprieinamas daugumai gyventojų (ir turistų, kurie šiai šaliai yra gyvybiškai svarbus pajamų šaltinis). Tačiau didžiausi aktyvistai liko „ant laido“.Taigi IPT techninė įranga veikia taip, kaip veikusi. Tačiau programuotojai turėjo smagaus darbo.
IPT inžinieriai blokavo prieigą prie interneto naudodami interneto maršrutizavimo protokolą (angl. Border Gateway Protocol). Tai sistema, per kurią tiekėjai „skelbia“ savo vartotojų Interneto protokolo (IP) adresus tinkle. IP adresas – tai kompiuterį (ar kitą įrenginį) internete identifikuojantis skaičių derinys.
Kalbant paprastai, kiekvieno IPT inžinieriai prisijungė prie vartotojų duomenų bazės ir blokavo daugumos ar beveik visų klientų IP adresus. Neturėdami IP vartotojai negali prisijungti prie interneto – tai lyg pasas, suteikiantis galimybę patekti į šalį.
Tačiau duryse buvo paliktas plyšys – šalyje veikia telefono ryšys (tiesa, jis kurį laiką taip pat buvo išjungtas).
Žinoma, prisijungti prie interneto įprastu būdu (kreiptis į ryšio tiekėjo modemą) nepavyks. Tačiau visada galima „skambinti“ į užsienyje esančius modemus.
Tai vienas būdų, kuriuos naudoja opozicijos aktyvistai, bendraudami vieni su kitais ir išoriniu pasauliu.
Be to, komunikacija vyksta telefonu, radijo ryšiu ir kitomis priemonėmis. Taip pat Egipte pradėta teikti nauja paslauga „Speak to Tweet“, leidžianti vietos gyventojams siųsti balso pranešimus telefonu į „Twitter“. Juos galima išklausyti internete.
Išjungdama internetą Egipto valdžia siekė užčiaupti opoziciją ir protestų organizatorius. Taip, internetas tapo neprieinamas daugumai gyventojų (ir turistų, kurie šiai šaliai yra gyvybiškai svarbus pajamų šaltinis). Tačiau didžiausi aktyvistai liko „ant laido“.
Egiptas nėra pirma šalis, išjungusi internetą. Mianmaro valdžia 2007 metais kurį laiką buvo išjungusi internetą, siekdama pažaboti masinius protestus, o 2005 metais taip pat pasielgė Nepalas.
Kitose šalyse, tokiose kaip Iranas, Brazilija ir Kinija, buvo smarkiai sumažintas interneto greitis arba blokuota prieiga prie tam tikrų svetainių.
Ar internetas gali būti išjungtas Vakarų šalyse? Teoriškai – taip; praktiškai – ne.
