Esminis teiginys, kuriuo argumentuojamas noras apmokestinti mėsą ar jos apskritai atsisakyti – kad mėsos auginimas generuoja daugiau šiltnamio dujų, nei visas transporto sektorius bendrai paėmus. Tačiau nesunku įrodyti, kad tai nėra teisingas teiginys. Visgi jis taip išpopuliarėjo, jog visuomenė pradėjo sieti mėsos vartojimą su klimato kaitos skatinimu.
Kalifornijos universiteto Devise (JAV) gyvūnų mokslo profesorius Frankas Mitloehneris daugelį metų atlikinėja tyrimus, kuriais aiškinasi, kaip gyvulininkystė veikia oro kokybę ir klimato kaitą. Profesoriaus manymu, priežasčių rinktis gyvulinės arba augalinės kilmės baltymus reikėtų ieškoti kažkur kitur, bet tikrai ne siekyje apsaugoti planetą. Jo teigimu, griežtai atsisakius mėsos žalos būtų netgi daugiau nei naudos.
Tai kaip ten su mėsos auginimu ir šiltnamio dujomis?
Nemenka priežastis neigiamai vertinti mėsą yra teiginys, kad galvijai yra didžiausias pasaulyje šiltnamio dujų šaltinis. Pavyzdžiui, 2009 m. Vašingtone įsikūręs Pasaulio stebėjimo institutas tvirtino, kad net 51 proc. pasaulinių šiltnamio dujų emisijų yra išskiriamos mėsos auginimo bei apdorojimo pramonės.
Tačiau JAV Aplinkos apsaugos agentūra nurodė, kad 2016 metais didžiausi šiltnamio dujų šaltiniai bent jau JAV buvo elektrinės (28 proc.), transporto priemonės (28 proc.) ir pramonės įmonės (22 proc.). Žemės ūkiui priskirti vos 9 proc. visų šiltnamio dujų emisijų.
Su gyvūnų auginimu susijusi žemės ūkio veikla sudaro mažiau nei pusę šio kiekio – 3,9 proc. visų šiltnamio dujų emisijų (bet pabrėžtina tai, kad kalbama tik apie JAV išskiriamas šiltnamio dujas – kitose valstybėse padėtis gali būti kitokia). O tokie teiginiai labai sunkiai suderinami su bandymu įrodinėti, kad gyvulininkystė planetą kaitina labiau už automobilius, laivus, lėktuvus ir traukinius kartu sudėjus.
Iš kur radosi tokie klaidinantys teiginiai? 2006 m. Jungtinių tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija publikavo mokslinį tyrimą, pavadintą „Ilgas galvijų šešėlis“ – tyrimas susilaukė labai daug tarptautinio dėmesio. Jo autoriai teigė, kad gyvulininkystė generuoja net 18 proc. visų pasaulio šiltnamio dujų.
Agentūra pateikė stulbinančią išvadą: galvijai klimatui kenkia labiau, nei visos transporto rūšys kartu sudėjus.
Pastarasis teiginys nėra teisingas – tai pripažino ir savo klaidą ištaisė ir pagrindinis šios ataskaitos autorius Henningas Steinfeldas.
Klaidą jis padarė galvijų įtaką klimatui vertindamas pagal pilną gyvenimo ciklo metu išmetamų dujų kiekį, o transporto išmetamas dujas apskaičiavo kitu metodu.
Vertindami gyvulininkystės įtaką mokslininkai suskaičiavo absoliučiai visus šiltnamio dujų šaltinius, kurie yra siejami su mėsos gamyba: dujų emisijas, susidarančias gaminant trąšas, miškus verčiant ganyklomis, auginant pašarus bei tiesiogines gyvūnų emisijas (dujas, išeinančias per vieną ar kitą virškinimo trakto pusę) nuo gimimo iki mirties.
Tuo metu vertinant transporto poveikį klimatui mokslininkai ignoravo automobilių ir jų atsarginių dalių gamybos įtaką, automobilių surinkimui reikalingą darbą, kelių, tiltų, oro uostų priežiūrą. Buvo skaičiuojamos tik jau pagamintų automobilių, laivų, lėktuvų ir traukinių išmetamosios dujos.
Dėl to JT ataskaitoje pateiktas gyvulininkystės ir transporto sričių išmetamų šiltnamio dujų palyginimas buvo labai smarkiai iškreiptas.
Būtent F.Mitloehneris apie šią kolegų mokslininkų klaidą viešai paskelbė 2010 metų kovą – ši kolegiška kritika susilaukė daug pasaulinio žiniasklaidos dėmesio. O H.Steinfeldas klaidą nedelsiant pripažino.
Deja, klaidinga ataskaita jau buvo susilaukusi kur kas didesnio žiniasklaidos dėmesio ir susidarė viešoji nuomonė, kad tai galvijai kalti dėl globalinio atšilimo. Tuo metu klaidą atradęs mokslininkas ir jo kolegos iki šių dienų be paliovos stengiasi kaip nors suvaldyti klaidingų teiginių skleidimą.
Naujausioje savo ataskaitoje ta pati Maisto ir žemės ūkio organizacija paskaičiavo, jog visa su gyvulininkyste susijusi žmogaus veikla sudaro 14,5 proc. pasaulinių šiltnamio dujų emisijų. Ekvivalentiškas palyginimas su transporto sektoriumi šį kartą jau nebėra pateikiamas.
Tačiau, kaip nurodė H.Steinfeldas, galima tiesiogiai palyginti automobilių ir maistinių gyvūnų išmetamųjų dujų kiekį: 14 ir 5 procentai, atitinkamai.
Mėsos atsisakymas planetos neišgelbės
Galimai dėl neteisingos susidariusios nuomonės daugybė žmonių vis dar mano, kad bent kartą per savaitę išbraukus mėsą iš raciono poveikis klimatui bus reikšmingas.
Tačiau vieno neseniai atlikto tyrimo duomenimis, net jeigu visi amerikiečiai iki vieno atsisakytų visų gyvulinės kilmės baltymų vartojimo, bendras JAV išmetamų šiltnamio dujų kiekis sumažėtų tik 2,6 procentais. Jeigu mėsos būtų atsisakyta tik vieną dieną per savaitę, F.Mitloehnerio ir kolegų skaičiavimai, efektas būtų 0,5 proc. dydžio.
Be to, pasaulinėje gyvulininkystės praktikoje per pastaruosius 70 metų pritaikyti genetiniai ir inžineriniai patobulinimai padidino mėsos auginimo efektyvumą ir sumažino šiltnamio dujų emisijas: JT Maisto ir žemės ūkio organizacija savo statistikos duomenų bazėje nurodo, jog JAV gyvulininkystės sektoriaus išmetamų šiltnamio dujų kiekis nuo 1961 metų sumažėjo 11,3 procentų, nors išauginamos mėsos kiekis daugiau nei padvigubėjo.
Mėsos paklausa visame pasaulyje auga itin sparčiai: gerėjant gyventojų ekonominei padėčiai, jie valgo vis daugiau gyvulinės kilmės maisto, todėl pastaruoju metu sparčiausiai mėsos vartojimas auga Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Pietryčių Azijoje. Tačiau, nepaisant šio spartaus augimo, vidutinis mėsos suvartojimas vienam gyventojui šiuose regionuose vis dar yra mažesnis nei valstybėse, kurios yra priskiriamos „išsivysčiusioms“.
2015 m. vidutinis mėsos suvartojimas išsivysčiusiose valstybėse buvo 92 kg asmeniui. Palyginimui, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje šis dydis buvo 24 kilogramai, Pietryčių Azijoje – 18 kilogramų.
Kita medalio pusė
Gyvulininkystės pašalinimas iš išsivysčiusių valstybių veiklos rūšių išmetamų šiltnamio dujų kiekį sumažintų labai nestipriai. Tačiau stiprų poveikį pajustų visi šių valstybių gyventojai ir medikai: būtų kur kas sunkiau patenkinti žmogaus mitybinius poreikius.
Daugybė mėsos vartojimo kritikų nedelsiant paskelbtų, kad jeigu ūkininkai augintų vien augalus, jie galėtų pateikti daugiau kilogramų savo produkcijos, daugiau augalinės kilmės kalorijų vienam asmeniui. Tačiau grynos kalorijos – tai ne viskas, ko reikia žmogui. Mums dar reikia mikro ir makroelementų, kurie užtikrintų gerą fizinę sveikatą.
Viena vertus, teigti, kad išsivysčiusiose valstybėse yra kažkoks kalorijų trūkumas, būtų sudėtinga – sveikatos apsaugos sistemos tokiose šalyse daugiau skundžiasi nutukimo epidemijomis nei mitybos nepakankamumu. Kita vertus, ne visi žemės ūkio augalai yra valgomi ar bent jau populiarūs. Todėl gyvulininkystę F.Mitloehneris vertina kaip būdą sukurti pridėtinę vertę augalinei žemės ūkio produkcijai.
Pavyzdžiui, galvijai didžiąją dalį energijos gauna iš augalų, kurie didelę savo sukurtos energijos dalį saugo celiuliozės pavidalu. Žmonės ir daugelis kitų žinduolių celiuliozės virškinti negali. Tačiau karvės, avys ir kiti atrajotojai šį iš angliavandenių sudarytą junginį kuo puikiausiai suskaido ir geba sunaudoti jame užrakintą cheminę energiją. JT Maisto ir žemės ūkio organizacija skelbia, kad net iki 70 proc. visos žemės ūkiui panaudojamos žemės yra tinkama tik atrajotojų ganykloms.
Demografinės projekcijos numato, kad pasaulinė populiacija 2050 m. bus 9,8 mlrd. žmonių. Tokiam kiekiui išmaitinti reikės imtis papildomų, išradingų priemonių ir įveikti rimtus iššūkius.
Mėsoje mitybiškai naudingų medžiagų tankis yra didesnis nei vegetariškame maiste, o galvijai ir avys daugiausiai minta maistu, kuris žmonėms tiesiog nėra tinkamas. Be to, galvijų auginimas yra puikus papildomas pajamų šaltinis smulkiesiems ūkininkams besivystančiose valstybėse. Visame pasaulyje galvijų auginimas išmaitina net milijardą žmonių – ūkininkų ir jų šeimų.
Neabejotina, kad klimato kaita yra rimta problema, reikalaujanti skubaus sprendimo. O gyvulininkystės pramonės poveikis aplinkai, oro, vandens ir žemės kokybei yra tikrai nemenkas. Tačiau, anot F.Mitloehnerio, įvertinus ir pasaulinės populiacijos augimą, susikoncentruoti reikia į gyvulininkystės efektyvumo didinimą.
„Tikiu, kad pradėti pokyčius reikia nuo moksliškai pagrįstų faktų“, – sakė profesorius.
