Iki XIX amžiaus pradžios nebuvo jokių techninių galimybių žinias skleisti sparčiai ir dideliais kiekiais. Todėl naujienos keliavo iš lūpų į lūpas smuklėse, turgavietėse ar laiškais.
Šis fenomenas siekia dar Romos imperijos laikus, kai elitas palaikė ryšius rašydamas krūvas laiškų su perrašytais atsišaukimais, kalbomis bei informacija iš „acta diurna“, oficialiojo Romos sienlaikraščio, kasdien pakabinamo forume. Naujienos keliavo socialiniais tinklais, nes kito būdo joms perduoti tiesiog nebuvo.
Išradus spausdinimo mašiną dokumentų spausdinimo tempas didėjo, be to, atsirado galimybė atspausti daugiau dokumento kopijų, tačiau jų platinimas vis vien rėmėsi asmeniniais kontaktais, rašo „The Economist“.
Laikraščiai tuo metu tebuvo mažo tiražo, daugiausia skirti vienam miestui, regionui. Juose nedirbo žurnalistai, buvo platinami pranešimai ir nuomonės. Visa ankstyvoji žiniasklaida rėmėsi tam tikro socialinio rato, bendruomenių naujienomis, gandais, požiūriais ir idėjomis. Tai buvo tikroji socialinė žiniasklaida.
Fotografuojantys mobilieji telefonai, tinklaraščiai, „Facebook“ ir „Twitter“ gali nebeatrodyti tokie jau naujoviški, jei pažvelgsime į juos iš istorinės perspektyvos. Tuo tarpu XIX amžiuje išradus garinį spausdinimo presą ir atsiradus masinei prekybai skirtiems laikraščiams, žiniasklaida iš esmės pasikeitė. Naujosios technologijos sudarė galimybę laikraščius išplatinti neįtikėtinu greičiu, tačiau atėmė teisę skelbti informaciją eiliniams piliečiams ir sutelkė ją išimtinai vos keliems žmonėms.
Tai buvo jau nebe horizontalus dalijimasis informacija, bet žinių sklaida iš viršaus (leidėjo) į apačią (auditoriją). Dar labiau galimybę skleisti žinias eiliniams žmonėms atitolino radijas ir televizija. Atsirado žurnalistika kaip profesija.
„Facebook“ – anokia naujovė
Tačiau paskutinį dešimtmetį internetas ir interneto žiniasklaida šį modelį pakeitė ir vėl atvėrė kelius plėtotis socialinei žiniasklaidai. Dabar daugelis žinių žmones vėl pasiekia tam tikra prasme priešindustrine forma – iš lūpų į lūpas.
Fotografuojantys mobilieji telefonai, tinklaraščiai, „Facebook“ ir „Twitter“ gali nebeatrodyti tokie jau naujoviški, jei pažvelgsime į juos iš istorinės perspektyvos. Šie socialiniai tinklai yra tik praeityje naudotų būdų skleisti informaciją šiuolaikinė interpretacija, rašo „The Economist“.
Masinės žiniasklaidos era buvo trumpa ir jau baigiasi, o žurnalistams per ją suformuoti įstatymai ir etikos taisyklės nuo šiol turėtų būti taikytini absoliučiai visiems, kas skelbia naujienas.
Žinios dabar jau nebėra išskirtinai žurnalistų nuosavybė. Ir šiuos laikus pavyks išgyventi tik toms žiniasklaidos priemonėms, kurios tai pripažins.
Receptas, kurį „The Economist“ duoda besistengiančiai išlikti profesionaliajai žurnalistikai yra toks: labiau tarnauti auditorijai, o ne reklamdaviams, įdiegti daugiau galimybių skelbti informaciją patiems skaitytojams, klausytojams ir žiūrovams, liautis riesti nosį dėl politinės ir moralinės įtakos bei nustoti kurti kliūtis eiliniams žmonėms atlikti žurnalistų pareigas.
