Spalis, ko gero, spalvingiausias metų mėnuo – medžiai ruošias žiemos miegui – nepaisant visuotinio klimato atšilimo ir sezoniškumo poslinkių mūsų geografinėse platumose, būtent spalį žemę nukloja šalnų numarginti lapai... Beje, šis laikas senovėje vadintas lapkričiu – pagal gamtoje vykstančias ryškias permainas. Tad nejaugi suklysta bendrinėje kalboje įtvirtinant mėnesio pavadinimą? Kaip teigia Lietuvos etnokosmologijos muziejaus mokslinis vadovas prof. Libertas Klimka, pirmuosius lietuviškus kalendorius mokytojas Laurynas Ivinskis rengė pagal lenkiškąjį pavyzdį, o tie atitinka žymiai pietesnį, šiltesnį klimatą.
Senoviniai mėnesio vardai – Pagrūzdis, Pažaliuokis, Varninis, Bobvarnis.
Istoriniuose dokumentuose spalis vadintas įvairiais vardais. „Štai žemės ūkio darbus įprasmindavo senoviškas Visagavio pavadinimas, nes jau visas derlius būdavo užbaigiamas nuimti nuo laukų, iš daržų ir sodų, – sako prof. L.Klimka. – Kiti mums žinomi senoviniai mėnesio vardai – Pagrūzdis, Pažaliuokis, Varninis, Bobvarnis... Na, o pavadinimas Spalis arba Spalinis nurodo, kad pagrindinis rudens rūpestis mūsų protėviams – linų apdorojimas. Spaliai – tai linų sumedėjusio stiebo šapeliai, atsiskiriantys nuo pluošto juos minant“, – aiškina etnologas.
Žvaigždynai – senovės astronomų fantazijos vaisius
Tamsios, pirmųjų stipresnių šalnų nuskaidrintos spalio naktys – ypač tinkamos grožėtis žvaigždėtu skliautu – sutemus dangus sužaižaruoja, rodytųsi, nesuskaičiuojama daugybe žiburėlių. Įspūdis tikrai labai stiprus. Ir visiškai natūralu, kad kadaise manyta, jog Žemę iš tiesų gaubia žvaigždžių nusagstyta sfera, mat dideliu atstumu mūsų akys nepajėgia atskirti, kuri dangiškoji švieselė yra arčiau, kuri toliau, todėl susidaro iliuzija, tarsi jos visos būtų išsidėsčiusios plokštumoje. Nors žvaigždės juda erdvėje, regimos jų tarpusavio padėtys kinta taip lėtai, kad mes matome praktiškai tokį patį žvaigždėtą dangų, kokį jį matė žmonės prieš kelis tūkstančius metų.
Senovės astronomai šviesesnes paslaptingojo dangaus žvaigždes jungdavo į atskiras grupes, įžvelgdami įvairių daiktų, gyvūnų, mitinių personažų pavidalus. Taip regimos dangaus šviesulių konfigūracijos, nieko bendra neturinčios su tikruoju žvaigždžių išsidėstymu erdvėje, dar prieš kelis tūkstančius metų įgijo vardus ir tapo žvaigždynais. Manoma, jog pirmieji žvaigždynai buvo pakrikštyti kone prieš 4000 metų...
Kad būtų išvengta painiavos, 1922 m. Tarptautinė astronomų sąjunga galutinai patvirtino žvaigždynų ribas bei tradicinius jų pavadinimus, didžiausią duoklę atiduodami bene nuosekliausiems dangaus šviesulių stebėtojams Europoje – senovės graikams. Dėl šios priežasties šiandien vartojamų žvaigždynų pavadinimų daugiausia yra graikiškos kilmės.
Pagrindiniai spalio žvaigždynai ir planetų stebėjimo sąlygos
Taigi visas nakties skliautas yra padalintas į 88 žvaigždynus, iš kurių Lietuvos danguje matyti kiek daugiau nei pusė. 25 žvaigždynai Lietuvos padangėje išvis nepasirodo, o 14 – pasirodo tik labai trumpam: vos išnirę iš už horizonto gimtajame – Šiaurės pusrutulyje – jie vėl grįžta į Pietų pusrutulio dangų.
Spalio naktyje sutviska daugybė žvaigždžių raštų. Ko gero, lengviausia atpažinti Didžiuosius (Ursa Major) ir Mažuosius Grįžulo Ratus (Ursa Minor), kurie mūsų geografinėje platumoje visuomet spindi šiaurėje, todėl yra puikus kelionės po dangų orientyras.
Virš jų – beveik zenite – Cefėjas (Cepheus), o kiek dešiniau – rytų kryptimi – aiškiai pastebimi Kasiopėjos (Cassiopeia), Persėjo (Perseus), Vežėjo (Auriga), Tauro (Taurus) žvaigždynai.
Pietinėje – pietrytinėje dangaus dalyje nardo Žuvys (Pisces), plūduriuoja Banginis (Cetus), vandenį iš menamo kaušo lieja Vandenis (Aquarius), puikuojasi gražuolė Andromeda (Andromeda) ir sparnuotasis Pegasas (Pegasus).
O dar toliau pagal laikrodžio rodyklę – į vakarus – savo sparnus išskleidžia Gulbė (Cygnus) bei Erelis (Aquila), suskamba dangiškoji Lyros (Lyra) muzika, visai šalia, pasiruošęs sučiupti besirangantį Drakoną (Draco), galingą stotą demonstruoja Heraklis (Hercules).
Dar gilioje senovėje buvo pastebėta, kad keli žvaigždės pavidalo šviesuliai tarytum keliauja iš vieno žvaigždyno į kitą. Klaidžiojančius šviesulius senovės graikai pavadino planetomis (gr.k. planetes – klaidžiojanti), daug vėliau perpratę šią perspektyvos iliuziją – juk planetos erdvėje išsidėsčiusios kur kas arčiau Žemės nei žvaigždės.
Spalio sutemose, kone iškart po saulėlydžio, neaukštai virš pietvakarių horizonto galima išvysti rausvąjį Marsą ir žiedų valdovą Saturną. Nors Veneros šviesis antrąjį rudens mėnesį palyginus su rugsėju padidėja, tačiau ji taip pat labai trumpai ir žemai matoma vakarinėje skliauto dalyje tuojau po Saulės nusileidimo.
Atkakliausi stebėtojai rytų pusėje priešaušriuose Mergelės (Virgo) žvaigždyne gali tikėtis dievų tarpininko Merkurijaus ir planetų karaliaus Jupiterio pasirodymo, kurį netrukus nustelbia pirmieji tekančios Saulės spinduliai...
Spalio naktų puošmena – Paukščių takas
Kiekvienas atidesnis stebėtojas be vargo pamatys: spalio naktį daugiausia žvaigždžių telkiasi gana siauroje netaisyklingos formos juostoje, einančioje išilgai dangaus skliauto. Senovės romėnai ją vadino Via Lactea (panaši reikšmė ir žodžio galaktika, gr. k. galaktikos – pieniškas, pieninis), angliškai ji vadinama Milky Way, įprastas lietuviškas pavadinimas – Paukščių Takas. Rudens vidurys – ko gero palankiausias metas grožėtis ne tik pavienių šviesulių girliandomis, bet ir pratįsa mūsų Galaktikos žvaigždžių santalka.
Paukščių Taku lietuviai balzganą juostą danguje pavadino tikriausiai todėl, kad rudens ir pavasario vakarais ji tęsiasi per visą dangų iš šiaurės rytų pietvakarių link, taigi maždaug sutampa su migruojančių paukščių išskridimo ir parskridimo kryptimi. Paukščių Takas tarsi žydras upelis užlieja Cefėją, apgaubia Kasiopėjos, Gulbės žvaigždynus, o užkliudęs Erelio sparną, ūmai praplatėja ir išsilieja plačia upe.
Gal iš tikrųjų šis platus dangaus vieškelis kas rudenį išvilioja tolimon kelionėn paukščius?.. Mūsų tautos mitologijoje ir senojoje pasaulėžiūroje Paukščių Takui tenka ypatinga vieta. Pavyzdžiui, manyta, kad žuvusių kovose lietuvių vėlės į dausas patekdavo tuo pačiu keliu, kuriuo skrenda paukščiai, todėl senovėje tas kelias dar buvo vadinamas Vėlių keliu. Tuo tarpu Paukščių Tako įvaizdis tautodailėje – Pasaulio medis, pasaulio sandaros modelio ašis.
Pirmosios rašytinės žinios apie pastangas moksliškai paaiškinti Paukščių Tako prigimtį pasiekia mus iš senovės Graikijos – VI-V a. pr. Kr., o XVII-ojo amžiaus pradžioje italų mokslininkas Galilėjus (Galileo Galilei) pateikė praktinius, teleskopiniais stebėjimais, pagrįstus argumentus, kad balzganas
dangumi vinguriuojantis takas yra sudarytas iš daugybės pavienių žvaigždžių. Išvada tuometiniuose intelektualiniuose sluoksniuose sukėlė tikrą sąmyšį, o Galilėjui net teko pasiaiškinti inkvizicijai...
Tuo tarpu šiandien apie mūsų Galaktiką – Paukščių Taką – žinoma labai daug. Tai viena didžiausių ir gražiausių galaktikų. Labai apytikriai vertinant, ją sudaro daugiau kaip 300 milijardų žvaigždžių – maždaug tiek, kiek smiltelių Lietuvos pajūry, o Saulė tėra eilinis gyventojas šiame didžiuliame disko formos žvaigždžių mieste, kuris yra tokio dydžio, kad šviesos greičiu (300 tūkst. km/s) išilgai jo lėktume 150 tūkst. metų. Atstumai tokie didžiuliai, jog mums, pakėlusiems akis į Paukščių Taką, sudėtinga suvokti, kad savo Galaktiką matome ,,iš vidaus”, tarytum užvertę galvas stovėtume tokio didumo patalpoje, kad nesuprastume, jog žiūrime į šios patalpos lubas!
Taigi Paukščių Takas yra mūsų Galaktikos žvaigždžių disko projekcija į dangaus sferą, o tūkstančiai mūsų danguje mirgančių žiburėlių – tai tik maža Galaktikos žvaigždžių dalis.
Mūsų galaktikoje – daugybė protingos gyvybės salų?
Pažvelgus į tūkstančiais žvaigždžių išmargintą nakties skliautą, nevalingai iškyla amžius žmonijai ramybės neduodantis klausimas: ar mes vieniši šioje kosminio okeano neaprėpiamybėje?
Vakarų kultūroje idėją apie daugybę apgyvendintų tolimųjų pasaulių aptinkame tiek antikinio laikotarpio, tiek Viduramžių ar Naujųjų laikų mąstytojų pažiūrose, dažniausiai sumišusiuose su mitologiniais ar religiniais imperatyvais, kol galiausiai mintis apie nežemiško proto egzistavimo galimybę modernų mokslinės problemos pavidalą įgavo pačioje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje.
1959 m. du amerikiečių astrofizikai Dž. Kokonis (Giuseppe Cocconi) ir F. Morisonas (Philip Morrison) žurnale ,,Nature” paskelbė straipsnį, kuriame aptarė teorines nežemiškų civilizacijų (NC) egzistavimo galimybes ir nurodė praktinį būdą, kaip su jomis užmegzti kontaktą. Iš pažiūros, straipsnio autorių prielaidos elementarios: visatoje tiek daug žvaigždžių, turinčių planetas, jog net jei labai maža jų dalis apgyvendinta, neišvengiamai esama į mus panašių civilizacijų, įvaldžiusių artimą mūsiškei ryšių techniką, o tai reiškia, kad savo turimomis priemonėmis mes galime užregistruoti jų tyčia ar netyčia siunčiamus signalus.
Kokonio ir Morisono publikacija paskatino mokslininkų susidomėjimą NC signalų paieška. Netrukus Frenkas Dreikas (Frank Drake), amerikiečių astrofizikas, paskelbė įvairius faktorius – nuo žvaigždžių ir planetų formavimosi iki protingos gyvybės atsiradimo – apimančius matematinių skaičiavimų rezultatus, implikavusius labai aukštą teorinę nežemiško proto tikimybę.
Jei mąstančios būtybės kosmose egzistuoja, sako F.Dreikas, greičiausiai jos signalizuoja, ir jei kantriai klausysimės, būtinai jas išgirsime. Ši prognozė paskatino NASA (Nacionalinė Kosmoso Tyrimų Agentūra) įsteigti SETI (Search for ExtraTerrestrial Intelligence) – Nežemiško Proto Paieškų Programą, kurios tikslas – klausantis kosminės erdvės galingais radijo teleskopais užregistruoti dirbtinės kilmės signalus, siunčiamus hipotetinės nežemiškos civilizacijos, arba į kosminę erdvę pasirinktų žvaigždžių kryptimi siųsti radijo signalą su žinia apie mūsų civilizaciją.
Frenkas Dreikas bei Karlas Saganas (Carl Sagan), kitas garsus JAV mokslininkas, mąstytojas ir rašytojas, vienas SETI programos vadovų, paruošė pirmąjį radijo pranešimą, kuris 1974 metų lapkričio 16 d. buvo išsiųstas iš Aresibo (Arecibo) observatorijos Puerto Rike – didžiausio tuo metu pasaulyje 305 m skersmens radijo teleskopo – į kamuolinį žvaigždžių spiečių M13 Heraklio žvaigždyne.
Buvo spėjama, jog šiame spiečiuje yra apie šimtas tūkstančių beveik dvigubai senesnių už Saulę žvaigždžių, turinčių gyvybei tinkamų planetų.
Patį pranešimą sudaro 169 sekundžių trukmės 1673 bitų informacijos signalas. Dvejetainiu kodu užšifruota žinutė informaciniais segmentais gali būti išdėliota tik į 23 ir 73 eilučių kadrą. Paveikslėlio logiką atskleidžia variantas iš 73 eilučių.
Laiškas iš viršaus į apačią skaitomas šitaip: viršutinėje pranešimo dalyje matematikos pamoka – skaičių nuo 1 iki 10 seka dvejetaine sistema; po to – kitoks, kiek keistokas, skaičių išdėstymas – 1, 6, 7, 8 ir 15 – nurodantis į svarbiausių mums cheminių elementų eiliškumą – vandenilis, anglis, azotas, deguonis ir fosforas; kiek žemiau po jais – 12 grupių po 5 skaičius kiekviena – svarbiausių gyvosios gamtos molekulinių junginių formulės, o dar žemiau – DNR molekulės schema; tuomet matomas žmogaus atvaizdas (tik įdomu, kas dar be mūsų pačių jį atpažins?); apatinėje pranešimo dalyje – Saulės sistemos schema su išskirta trečiąja planeta; laišką užbaigia radijo antenos piešinys.
Deja, ši viešųjų ryšių akcija dėl didžiulio atstumo veikiausiai pasmerkta žlugti: signalas adresatą pasieks maždaug po ... 25 tūkstančių metų. Net skubaus atsakymo atveju pranešimas tiek pat laiko keliaus atgal.
Proto broliams – žmonijos laiškai ant paauksuotų plokštelių
Nuo pat SETI programos įsteigimo mokslininkai, mėgindami užmegzti kontaktą su proto broliais iš visatos platybių, ne tik radijo teleskopais kantriai klausė kosminio triukšmo ar siuntė užšifruotas radijo žinutes: 8-ąjį XX a. dešimtmetį Karlas Saganas inicijavo kitokio pobūdžio pranešimų hipotetinėms kosminėms civilizacijoms projektą – paauksuota aliumininė 15 x 23 cm dydžio lentelė su paprastu, tačiau genialiu piešiniu, kurio turinį jam padėjo sugalvoti Frenkas Dreikas, buvo pritvirtinta prie tarpplanetinio aparato Pioneer-10 borto.
1972 metų kovo 3 d. laiškas nuo žmonijos pradėjo savo kelionę tolyn už Saulės sistemos ribų. Analogiškas pranešimas po metų į kosmoso platybes iškeliavo su kitu aparatu – Pioneer-11.
Sagano manymu, piešinuke užšifruota informacija privalo būti suprantama bet kuriai mąstančiai gyvybės formai. Spręskite patys: beveik plokštelės viduryje laišką nešančio aparato silueto fone pavaizduoti vyras ir moteris, kad būtų galima suvokti mastelį; apačioje – Saulės sistemos schema su nuoroda, iš kurios planetos aparatas lekia; viršuje kairėje vaizduojamas vandenilio atomas – pagrindinis cheminis Visatos elementas.
Tačiau esminis pranešimas užšifruotas įvairaus ilgio spindulių schemoje šiek tiek kairiau nuo plokštelės vidurio – tai mūsų ,,atgalinis adresas”: spindulių susikirtimo taškas yra Saulė, o patys spinduliai nurodo kryptis ir santykinius atstumus iki natūralių Galaktikos ,,švyturių” – pastoviu radijo dažniu spinduliuojančių pulsarų; kiekvienas pulsaras spinduliuoja tik jam būdingu periodu, kuris dvejetainiu kodu užrašytas išilgai spindulio; bet kuriai pažangiai civilizacijai, Sagano manymu, šie pulsarai turi būti žinomi, o žinant jų koordinates, Saulę rasti Galaktikoje visai paprasta...
1977 m. Voyager-1 ir 2 į kosminę erdvę išskraidino dar vieną Karlo Sagano paruoštą laišką – vaizdo ir garso plokšteles su Žemės nuotraukomis, muzika, kalbos pavyzdžiais, gyvos ir negyvos gamtos garsais...
Kol kas į mūsų kvietimą bendrauti neatsakė niekas. Visata tyli. Ar gali būti, jog iš tiesų mes – vieniši? O gal JIE jau yra tarp mūsų? Politinėse artėjančių rinkimų kampanijose įžvelgiu vis daugiau įrodymų…
