Panamos liga neabejotinai yra šios negandos priežastis. Tačiau kartu tai yra simptomas, bylojantis apie kur kas didesnę, viso pasaulio žemės ūkiui grėsmę keliančią problemą: negebėjimą užtikrinti įvairovės. Per pastaruosius du šimtmečius tendencija vyravo tik viena – iškultivuoti vienintelę pasirinktą veislę ir ant jos, tiesiogine to žodžio prasme, pastatyti visą ūkį.
Pavojai auginant vienos rūšies kultūras
Bene labiausiai pamokantis pavyzdys, kaip skaudžiai gali atsiliepti monokultūros ūkio praktika, ko gero, yra XIX amžiaus viduryje Airiją užgriuvusi nelaimė. Po to, kai bulvės buvo atrastos Naujajame pasaulyje, Airija jas pradėjo auginti masiškai. Tačiau airiai, skirtingai nuo inkų ir kitų tautų, nuo seno auginusių tūkstančius bulvių veislių, tenkinosi vos trimis. Labiausiai paplitusi Airijoje anuomet buvo vietoje išvesta veislė „Lumper“.
„Lumper“ bulvės buvo stulbinamai derlingos, tačiau visiškai neatsparios patogenui Phytophthora infestans, kuris geriau žinomas kaip bulvių maras. 1845 m. maro užkratas sunaikino visą „Lumper“ metų derlių, maža to, išplito ir likusioje Europos dalyje. Nuo bado vien Airijoje tada mirė milijonas žmonių; dar du milijonai išvyko svetur.
Vis dėlto, nepaisydami net ir tokios įtikinamos pamokos, ūkininkai ir toliau dažniausiai kliaujasi vos keliomis augalų veislėmis. Šiuo metu auginti daugelio pamėgtas ir, kaip manoma, patikimas kultūras – visiškai racionalu, ypač jei derlius realizuojamas pasaulinėse rinkose, kuriose, dominuojant masto ekonomijai, vienarūšiškumas laikomas didesne vertybe negu įvairovė. Tačiau, anot S. Mihmo, tokia praktika gali baigtis blogai.
„Gros Michel“ sėkmė ir išnykimas
Bananų augintojai su tuo jau susidūrę. Nors bananų būna įvairiausių formų, dydžių, spalvų ir skonių, XIX amžiaus pabaigoje po pasaulį išplito vienintelė jų veislė – iš Pietryčių Azijos kilusi „Gros Michel“ (dar vadinama „Big Mike“).
Augintojai turėjo daug priežasčių rinktis būtent „Gros Michel“: šios veislės bananai augo didžiulėmis kekėmis, buvo išskirtinai saldūs, pasižymėjo fiziniu atsparumu ir galėjo ilgai išlikti švieži. Stambiosios bananų bendrovės, kaip antai „United Fruit“, Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros šalyse augino ištisas šios veislės bananų plantacijas.
Kaip ir dauguma valgomųjų bananų veislių, „Gros Michel“ savaime nesidaugino. Nauji augalai buvo išauginami iš auginių. Taip pat pažymėtina, rašo S.Mihmas, kad visose bananų plantacijose anuomet buvo auginami ne tik tos pačios veislės, bet – dar daugiau – to paties genetinio kodo bananai. Tai jau buvo kraštutinė monokultūros ūkio atmaina.
Deja, netrukus po to, kai ši veislė tapo auksiniu bananų žinovų standartu, kilo netikėtų bėdų. Augalai pradėjo ruduoti: iš pradžių apatiniai lapai, paskui ir viršutiniai. Galiausiai bananmedis tiesiog nuvirsdavo nebegyvas. Netrukus buvo išsiaiškinta, kad augalai žūsta paveikti grybelinės infekcijos Fusarium cubense.
Pirmiausia ėmęs plisti Australijoje, šis užkratas sparčiai nuniokojo ir Panamos bananų plantacijas – nuo tada jis ir žinomas kaip Panamos liga. Fungicidams jis buvo atsparus, todėl, jei jau patekdavo į plantaciją, būdavo aišku, kad augalų žūties išvengti nepavyks. Situaciją dar labiau blogino tai, kad grybelio užkratas gebėjo išlikti gyvybingas ištisus dešimtmečius. Tai privertė bananų augintojus užkrėstas plantacijas paprasčiausiai apleisti. Iš pradžių jie dar bandė veisti naujas plantacijas (šiuo tikslu iškirsdami didžiulius atogrąžų miškų plotus), tačiau nuo užkrato vis tiek nepaspruko.
Ieškota pakaitalų
XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje bananų trūkumo problema sparčiai didėjo. Stambiosios bananų bendrovės ėmėsi ieškoti pakaitalų. „United Fruit“ atliko daugybę bandymų, tačiau naujų veislių siūlyti rinkai vengė. Buvo manoma, kad vartotojai nori tik „Gros Michel“ ir kad bet koks mėginimas pasiūlyti ką nors kita bendrovei baigtųsi neišvengiama pražūtimi.
„United Fruit“ visomis išgalėmis siekė išgelbėti „Gros Michel“. Bananų laukai buvo net tvindomi, tikintis, kad grybelis išnyks. Tačiau rezultatas buvo priešingas: taip buvo sunaikinti grybelio varžovai, o pats grybelis, nusausinus laukus, grįžo – tik jau gerokai aršesnis.
Įtardama, kad pastangos išsaugoti „Gros Michel“ neduos nieko gero, mažesnė bananus auginanti bendrovė „Standard Fruit“ pradėjo eksperimentuoti su nauja bananų šeima.
Bananų veislė „Cavendish“ taip pavadinta Devonšyro kunigaikščio Williamo Cavendisho, kurio pastangomis šiai veislei buvo lemta išlikti, garbei. W.Cavendishas, būdamas uolus sodininkas, užsiiminėjo bananų auginių dauginimu. Netrukus šie auginiai išplito po visą pasaulį ir buvo pavadinti jo vardu, nors komercine ši veislė tapo ne iš karto.
Kaip paaiškėjo, „Cavendish“ veislės bananai, visai kaip ir aristokratiškasis jų patronas, mėgsta išskirtines sąlygas. Jie, palyginti su savo pirmtakais, pasirodė esantys kur kas lengviau pažeidžiami ir greičiau gendantys, todėl labai nepatogūs gabenti.
Neatsparūs naujoms užkrato atmainoms
Nesureikšmindama rizikos, bendrovė „Standard Fruit“ buvo įsitikinusi, kad „Cavendish“ netrukus užims „Gros Michel“ vietą. Idant bananus būtų lengviau transportuoti, bendrovė pasigamino specialias dėžes su paminkštintomis sienelėmis. Be to, siekdama ilgiau išlaikyti bananus šviežius, „Standart Fruit“ pradėjo naudoti šaldymo įrangą.
Vartotojams „Cavendish“ visai patiko, bet „United Fruit“ ir toliau į naująją veislę žvelgė skeptiškai. Pirmiesiems šios veislės bananams pasirodžius didžiuosiuose JAV prekybos centruose, vienas bendrovės vadovų pareiškė, esą „veislė – purvinas žodis“. Šiaip ar taip, 1962 m. ir „United Fruit“ teko pripažinti, kad „Gros Michel“ bananams atėjo galas.
Tačiau užuot pamėginusi paįvairinti bananų rinką kuo nors nauju, „United Fruit“ nusprendė pasikliauti „Cavendish“ – ir tik „Cavendish“ – šeima. Vienas iš pagrindinių Panamos ligos žinovų, Robertas Stoveris, jau tada įspėjo, kad tokia strategija gali būti pragaištinga, jei paaiškėtų, kad veislė, kuria taip tikima, nėra atspari naujoms pražūtingojo grybelio atmainoms.
Kaip ir buvo baimintasi, neilgai trukus „Cavendish“ bananų plantacijoms Pietryčių Azijoje grėsmę ėmė kelti nauja Panamos ligos atmaina, pavadinta TR4. Dabar, S.Mihmo teigimu, „Cavendish“ veislės išnykimas – tik laiko klausimas. Kai tai nutiks, ją reikės pakeisti kažkuo kitu.
Na, o kol kas nedera teigti, kad veislė – purvinas žodis, įsitikinęs autorius. Milijardai bananų mėgėjų, pasak jo, susitaikytų ir su įvairesne pasiūla. Jei su tuo pajėgtų susitaikyti dar ir bananų augintojai, kitą kartą, negailestingai ligai vėl pasikėsinus į mėgstamiausius mūsų vaisius, nebūtume tokie pažeidžiami.
