Absoliutus privatumas neegzistuoja
Esą dažnas nepagalvoja, kad asmeniniai duomenys – tai ne vien naršytojo vardas, pavardė, elektroninio pašto adresas ir telefono numeris. Kiekvieno mūsų internete paliekami pėdsakai atskleidžia žymiai daugiau – nuo to, kokias knygas skaitome, kokios muzikos klausome, kokius filmus žiūrime, kur esame buvę ar dar tik svarstome nukeliauti, iki to, kokį maistą valgome ar kokio dydžio batus avime. O kartą paskelbta nuotrauka ar kita informacija internete lieka amžinai, nes panaikinti galima nebent konkrečią nuorodą į ją, o ne ją pačią.
„Mes neturime pasirinkimo, kurti savo skaitmeninę tapatybę, ar ne – perduodame skaitmeninius duomenis net šią akimirką, kaip ir kaskart įsijungę telefoną ar jungdamiesi prie interneto. O su tuo susiję daugybė sekimo galimybių. Suprantame tai, ar ne, tačiau susikuriame mus supantį skaitmeninį šešėlį. Jis niekada mūsų nepalieka ir vis dažniau įvairios organizacijos ir valdžia jį pasitelkia, siekdamos mus suprofiliuoti“, – perspėja informacijos valdymo ekspertė Christina Goodness.
„Du žmonės buvo absoliučiai privatūs: Robinzonas Kruzas iki tol, kol atsirado penktadienis, ir Adomas, bet iki atsirado Ieva. Taip kad ir šiais laikais – privatumą galima kažkiek išsaugoti, tačiau negalima privatumo visur ir visada išsaugoti. Reikia turėti tam tikras vietas, tam tikras zonas, kur privatumą reikia ir būtina garantuoti, tačiau tikėtis, kad mano privatumas bus išsaugotas visur, o ypač – elektroninėje erdvėje, tai kuo toliau, tuo tampa vis sunkiau“, – sako Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorius Algirdas Kunčinas.
Skaičiuojama, kad įsilaužėliai iš viso pasaulio kasdien po 600 tūkstančių kartų bando pasiglemžti privačius žmonių duomenis. Pasak C.Goodness, pavojų kelia ne tik piktavaliai – esą nepakankamai rūpinamasi ir tuo, kad dar nepilnamečio asmens internete paskelbta informacija apie save po daugelio metų gali jį diskredituoti, formuoti neigiamą įvaizdį ir trukdyti karjerai bei asmeniniam gyvenimui.
Be to, suintensyvėjus teroristų išpuoliams, vis daugiau galių stebint interneto erdvę suteikiama ir įvairioms tarnyboms, todėl asmeniškai sukontroliuoti, kokia informacija apie mus joms pasiekiama, tampa nebeįmanoma.
Iššūkiai žmogaus teisių srityje
Specialistai pabrėžia, kad siekiant esminių rezultatų, visuomenė turėtų burtis į judėjimus ir aktyviai kovoti, kad neva prevencinis perteklinių duomenų apie žmones kaupimas ir saugojimas būtų pripažintas žmogaus teisių pažeidimu. Tiesa, pavienių pergalių, kai žmonės bandė teisiškai apginti savo teisę į internete paskelbtus duomenis, tarptautiniuose teismuose jau buvo.
„Vertas paminėti Austrijos piliečio Maxo Shrimpso atvejis, kuomet jis kreipėsi į asmens duomenų apsaugos tarnybą Airijoje, siekdamas, jog būtų uždrausta socialiniam tinklui „Facebook“ perduoti jo surinktus duomenis iš Europos Sąjungos į Jungtines Valstijas.
Iki šiol užfiksuoti daugiau kaip 2 tūkstančiai atvejų, kai asmenys iš Lietuvos kreipėsi į interneto paieškos sistemų valdytojus dėl nebetikslių ar pernelyg ilgai saugomų duomenų.
Jo manymu, surinkti duomenys buvo itin didelės apimties ir juos perdavus į JAV susidarė galimybė Jungtinių Valstijų saugumo tarnyboms šiuos duomenis naudoti sekimo tikslais. Bylos rezultatas buvo tas, kad „saugaus uosto“ susitarimas, kurio pagrindu iš ES į JAV perduodami asmens duomenys, buvo pripažintas negaliojančiu“, – pasakoja advokato padėjėja Greta Roguckytė.
Anot C.Goodness, būdai, kuriais didelės korporacijos ir valdžios struktūros bendradarbiauja, kurdamos asmenų profilius, dar nėra galutinai susiformavę.
„Dar nėra net nuolatinio susitarimo tarp kompanijos „Apple“ ir FTB, todėl dar tikrai yra galimybių žmonių, piliečių, studentų grupėms ar politinėms grupėms suformuluoti savo reikalavimus ir aiškiau apibrėžti, kiek šiame kontekste, 21-ajame amžiuje ir skaitmeninėje erdvėje reiškia žmogaus teisės“, – konstatuoja informacijos valdymo ekspertė.
Pasak teisininkės Gretos Roguckytės, padėtis gali kiek pagerėti po 2018-ų metų, kai Europos Sąjungoje turėtų įsigalioti Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, kuriame žadama įrašyti teisę būti užmirštam internete. Tiesa, kaip tiksliai tai bus įgyvendinama ir kaip reglamentas veiks pasaulinėje interneto erdvėje, kol kas neaišku.
Iki šiol užfiksuoti daugiau kaip 2 tūkstančiai atvejų, kai asmenys iš Lietuvos kreipėsi į interneto paieškos sistemų valdytojus dėl nebetikslių ar pernelyg ilgai saugomų duomenų. Teisininkės teigimu, 40 procentų šių prašymų buvo patenkinti.
