Praėjusią savaitę pasiūlyta pora naujų įdomių idėjų apie šių signalų kilmę.
Pirmoji idėja – kad pritemimus sukelia didžiulė planeta su žiedų sistema ir jos orbitoje esantys asteroidų-trojėnų debesys.
Tokie asteroidai egzistuoja Jupiterio orbitoje, šeštadaliu orbitos priekyje ir už planetos. Tose vietose asteroidai gali išlikti labai ilgai, taigi, esant tinkamoms sąlygoms, jų gali prisikaupti labai daug – net ir tiek, kad pritemdytų penktadalį žvaigždės spinduliuotės. Trojėnų debesys paaiškintų 2009 ir 2013 m. pritemimus.
2011 m. stebėtas tvarkingesnis ir ne toks gilus pritemimas galėjo būti pačios planetos ir jos žiedų tranzitas.
Praėjusios savaitės įvykis – antrinis tranzitas, kai planeta pasislėpė už žvaigždės.
Artimiausias trojėnų tranzitas, sukelsiantis panašius reikšmingus pritemimus, pagal šį modelį turėtų įvykti 2021 metų pradžioje. Taigi jau po ketverių metų galėsime patikrinti, ar šis modelis atitinka realybę.
Dar viena hipotezė – galbūt pritemimai kyla ne žvaigždėje ar greta jos, o Saulės sistemoje? Sistemos pakraščiuose yra daugybė dar neaptiktų objektų. Tarp jų gali būti ir koks nors žieduotas asteroidas, panašus į Čariklą tarp Saturno ir Urano. Jei tokio asteroido žiedai kartais pridengia (okultuoja) žvaigždę, matome užtemimus, kurie gali būti labai netvarkingi.
Šios hipotezės pagrindas – visi užtemimai įvyko panašiu metų laiku, vasario-gegužės mėnesiais, t. y. kai Žemė buvo toje pačioje Saulės pusėje. Tai gali reikšti, kad tik tais mėnesiais Žemė, KIC 8462852 ir nežinomasis objektas išsirikiuoja daugmaž vienoje linijoje.
Ateityje užtemimai galėtų būti stebimi maždaug kasmet ar kas keletą metų, tačiau žiūrint iš skirtingų vietų, jie gali atrodyti labai nevienodai. Priklausomai nuo to, iš ko sudaryti nežinomojo objekto žiedai, gali užtekti vos 600 metrų atstumo tarp dviejų teleskopų, kad vienas žvaigždės pritemimą stebėtų, o kitas ne; iš kitos pusės, šis atstumas gali būti ir 10 milijonų kilometrų, t. y. 30 kartų daugiau, nei iki Mėnulio.
