„Didžioji šaltoji dėmė“ išsiskiria nuo aplinkinės Jupiterio atmosferos viršutinių sluoksnių aplinkos išsiskiria savo temperatūra. Viršutiniuose šios planetos atmosferos sluoksniuose temperatūra svyruoja maždaug nuo 700 iki 1000 Kelvinų, o ganėtinai aiškiai apribota Dižioji šaltoji dėmė yra maždaug 200 laipsnių vėsesnė. Dėmės ilgis yra apie 24 000 km, plotis – apie 12 000 km, tad dydžiu ji beveik prilygsta gerai pažįstamai Didžiajai raudonajai dėmei.
Tai iš kur gi ta šaltoji dėmė atsirado? Planetų mokslo ekspertai aiškaus atsakymo pateikti kol kas negali – apie Jupiterio atmosferą apskritai iki šiol žinoma ne taip jau daug. „Aptikti lokalizuota vėsesnį regioną aukštesniame Jupiterio atmosferos sluoksnyje buvo netikėta“, - dėmės atradėjai rašė tyrimo ataskaitoje, kurią publikavo „Geophysical Research Letters“. Anksčiau šią dėmę atrasti trukdė ribotos erdvinės raiškos galimybės – ypač arčiau Jupiterio ašigalių. Tad mokslininkai, jau seniau aptikę temperatūrų skirtumą, tikėjosi, kad temperatūrinis skirtumas nepasireiškia taip staigiai ir apibrėžtai.
Bet Saulės sistema dar turi paslapčių. Tyrimo autoriai spėja, kad šaltoji dėmė veikiausiai yra susijusi su šios planetos galingomis pašvaistėmis, nukreipiančiomis energiją į Jupiterio atmosferą ir paskatinančiomis šilumos mainus visoje likusioje planetoje. Tiesa, užtikrintai teigti, kad jie teisūs, negalima, nes ir Jupiterio pašvaistės yra labai sudėtingos, mat jas veikia ne tik Saulės vėjas, bet ir dujų išmetimas iš palydovo Ijo ugnikalnių, ir kiti procesai.
Savo stebėjimo duomenyse astronomai pastebi, kad ši dėmė kartkartėmis trumpam pranyksta, tačiau po kurio laiko vėl atsiranda – kitoje vietoje ir kitokios formos. „Tikėtina, kad ši dėmė yra dalis orų sistemos, kuri cikliškai regeneruojasi visą laiką, kol Jupiteryje egzistuoja šiaurinio ašigalio magnetinio lauko asimetrija. Nežinome, kiek tai iš tikrųjų truko, tačiau įvertinus lėtus Žemės magnetinio lauko pokyčius, manytume, kad Didžioji šaltoji dėmė egzistuoja tūkstančius metų, jeigu ne ilgiau“, - rašo mokslininkai.
Laimei, NASA zondas „Juno“ kaip tik sukiojasi apie Jupiterį – ir kartkartėmis užmeta akį į ašigalių regionus. Zondas per kelis ateinančius metus apie planetą apsuks keliolika ratų, tad jo duomenis analizuojantys mokslininkai galės sužinoti kur kas daugiau.
