Pasirodo, mokslininkus apakino kur kas liūdnesnis reginys: supermasyvi juodoji skylė sumedžiojo pro šalį per arti praskriejusią žvaigždę ir ją suplėšė.
Įvykis, pavadintas ASASSN-15lh, buvo toks šviesus, kad vieną akimirką savo šviesumu net 20 kartų nustelbė visas Paukščių Tako žvaigždes kartu sudėjus. Dėl to astronomai pamanė, kad įvykio priežastis turėjo būti itin galingas žvaigždės tipas – supertanki subliuškusi žvaigždė, vadinama magnetaru. Tokios žvaigždės sukasi labai greitai, sukurdamos galingus magnetinius laukus. Toks magnetinis laukas, astronomų manymu, galėjo pasiūlyti pakankamai energijos, kad palaikytų superšviesų sprogimą.
Bet tik teoriniais pasvarstymais apsiginklavę mokslininkai savo išvadomis nebuvo visiškai užtikrinti. Jeigu ASASSN-15lh branduolys buvo magnetaras, tai žvaigždė turėjo suktis tikrai greitai ir konvertuoti energiją labai efektyviai, kad sprogimas būtų toks šviesus. „Ar iš tiesų šį įvykį galima paaiškinti magnetaru? Jeigu magnetaro modelis neveiks, teks rasti kitą įvykio paaiškinimo būdą“, – dar sausį sakė ASASSN-15lh atradėjas, Ohajo valstijos universiteto astronomas Krisas Stanekas.
O dabar kita astronomų grupė pareiškė, kad jie turi atsakymą į klausimus, susijusius su ASASSN-15lh. Remdamiesi „Hubble“ ir Europos pietinės observatorijos teleskopais surinktais duomenimis, mokslininkai, priklausantys tarptautinei grupei, nustatė, kad iš tikrųjų ASASSN-15lh išgyveno tris „labai aiškiai atskirtas fazes“, kurios labiau būdingos kažką aktyviai draskančiai juodajai skylei, nei supernovai. Taip pat mokslininkai pastebėjo temperatūros padidėjimą ir pasikartojantį ultravioletinės šviesos suintensyvėjimą – tai yra nebūdinga žvaigždžių sprogimui. Ir apskritai, ASASSN-15lh įvykis užfiksuotas tokio tipo galaktikoje, kuriam paprastai nebūdingos super-šviesios supernovos.
Tad, turėdami tokius naujus duomenis, astronomai svarsto, kad ASASSN-15lh priežastis iš tiesų yra supermasyvi juodoji skylė, į miltus sutrynusi Saulės tipo žvaigždę. Neįtikėtina juodosios skylės gravitacija turėjo ištempti žvaigždę tarsi spageti makaroną. Šio ištempimo metu įvairios žvaigždės liekanos turėjo pasklisti po aplinką ir, judėdamos chaotiškai, viena į kitą daužytis, kartu generuodamos didžiulius kiekius karščio, kol pagrindinė žvaigždės masė nėrė į juodąją bedugnę. Tokio įvykio metu pasklistų ir galingas šviesos blyksnis, pastebėtas pirmojo stebėjimo autorių.
Nieko užtikrinto
Tiesa, net patys naujosios teorijos autoriai sako, kad jų išvados tikrai nėra neabejotinai teisingos. Žvaigždžių kritimo į juodąją bedugnę procesai yra itin reti – jų iki šiol pavyko pastebėti tik dešimt. Be to, supermasyvi juodoji skylė taip pat turėtų suktis pakankamai greitai (tiksliau, super-greitai), kad galėtų praryti praskriejančią žvaigždę. Taigi, teorija turi tam tikrų apribojimų, bet, pasak naujojo tyrimo autorių, jų paaiškinimas yra geresnis.
„Net ir turėdami visus turimus duomenis, negalime 100 proc. užtikrintai sakyti, kad ASASSN-15lh yra žvaigždės sunaikinimo įvykis. Bet tai yra akivaizdžiai labiausiai tikėtinas paaiškinimas“, – sakė mokslininkų grupės vadovas, Weizmanno mokslo instituto (Izraelis) mokslininkas Giorgos Leloudas
