„Tai vyksta nuolat“, – sakė Arizonos valstijos universiteto inžinierius ir mokslinio darbo, kurį publikavo recenzuojamas žurnalas „Nature“ autorius Emersonas Speyereris.
Be to, tyrimų duomenys reiškia, kad ir geologams reikės pakoreguoti savo žinias apie Mėnulio paviršiaus amžių, mat šis nustatomas skaičiuojant kraterius ir pagal tai vertinant, kaip ilgai paviršius buvo formuojamas susidūrimų su dangaus kūnais, rašo nature.com.
Nors didesnioji dalis kraterių, vagojančių Mėnulio paviršių, atsirado prieš milijonus metų, naujos duobutės atsiranda nuolat. 2011 metais NASA Reaktyvinių variklių laboratorijos mokslininkų grupė, vadovaujama Ingrid Daubar, vienas iš pirmųjų zondo „Lunar Reconnaissance Orbiter“ (LRO) nuotraukas, užfiksuotas 2009 metais, palygino su „Apollo“ misijų astronautų užfiksuotais vaizdais. LRO nuotraukose pastebėti penki nauji smūginiai krateriai. 2013 m. Mėnulį teleskopu stebintys mokslininkai pastebėjo du skirtingus ryškius žybsnius Mėnulio paviršiuje. Vėliau, LRO praskridus virš žybsnių vietų, buvo nufotografuoti nauji krateriai.
Iki šiol LRO zondas yra užfiksavęs apie milijoną didelės raiškos Mėnulio paviršiaus vaizdų, bet tik nedidelė jų dalis leidžia palyginti tos pačios teritorijos vaizdą skirtingu metu. Bet E.Speyereris sukūrė programą, kuri ieškodama skirtumų automatiškai analizavo visas 14 092 suporuotas tų pačių teritorijų nuotraukas.
Nauji 222 krateriai yra tolygiai pasiskirstę po Žemės palydovo paviršių, jų skersmuo yra nuo 2 iki 43 metrų.
Naujų kraterių, kurių skersmuo viršija 10 metrų, kiekis yra gerokai didesnis, nei prognozuoja standartiniai kraterių skaičiavimai. O tai, anot I.Daubar, gali reikšti, kad kai kurie jauni Mėnulio paviršiaus regionai gali būti dar jaunesni, nei manyta. Ji pastarąjį mokslinį darbą vadina „reikšminga kraterių chronologijos srities pažanga“, pažymėdama, kad šiuos duomenis galima panaudoti ir lyginant Marso bei Mėnulio kraterių atsiradimo greičius.
Meteoritai Mėnulio paviršių gali pakeisti ir kitokiais būdais. Netoli naujų kraterių E.Speyereris su kolegomis pastebėjo daugiau nei 47 000 „dėmių“, atsiradusių išmetus gruntą iš pagrindinės smūgio vietos – kartais tokios išmestos nuolaužos nuskrieja net kelias dešimtis kilometrų.
O tai reiškia, kad ateities Mėnulio bazėms gresia didesnis pavojus nei tikėtasi, tvirtina Oslo universiteto (Norvegija) planetų geologė Stephanie Werner. Tikimybė, kad į žmonių koloniją Mėnulyje tiesiogiai rėšis meteoritas, yra santykinai nedidelė, tačiau ištaškyta medžiaga gali kelti rimtą pavojų. Ji kartu su kitais mokslininkais Europos kosmoso agentūrą ragina surengti kombinuotą orbitinio ir ant Mėnulio paviršiaus nusileidžiančio zondų misiją, kurios tikslas būtų fiksuoti asteroidų smūgius ir kiekybiškai įvertinti grėsmę galimoms žmonių kolonijoms.
