Anot S. Hawkingo, toks „įkalinimas“ iš tikrųjų tėra laikinas. O tai reiškia, kad tradiciškai įsivaizduojamos juodosios skylės neegzistuoja.
„Klasikinėje teorijoje teigiama, kad ištrūkti iš juodosios skylės gravitacijos yra neįmanoma, – S. Hawkingas cituoja žurnalas „Nature“. – Tačiau kvantinėje teorijoje energijos ir informacijos ištrūkimo iš juodosios skylės nasrų galimybė egzistuoja.“
Viena pagrindinių juodosios skylės savybių – įvykių horizontas, kuris vadinamas ir Švarcvaldo sfera. Jį turi ir „įprastinės“ juodosios skylės (susidarančios dėl gravitacinio kolapso vėlyvojoje žvaigždės egzistavimo stadijoje), tiek supermasyvios juodosios skylės (egzistuojančios galaktikų branduoliuose). Įvykių horizontas – riba, kurią peržengus juodosios skylės gravitacija tampa tokia galinga, jog iš jos ištrūkti galima tik viršijus šviesos greitį. Kadangi šviesos greitis – ribinis, tai, kaip dabar priimta manyti, ištrūkti iš juodosios skylės negali niekas.
Pagal Alberto Einsteino teoriją, astronautas, kirtęs įvykių horizontą, nepajustų nieko: ( tik vėliau, artėjant prie juodosios skylės centro ir didėjant gravitacijai ) jo kūnas pradėtų temptis, kol galiausiai ištįstų į spagečio pavidalo siūlą ir atsidurtų skylės centro singuliarume.
2012 m. amerikiečių fizikas Josephas Polchinskis, remdamasis kvantinės teorijos pagrindais, priėjo prie išvados, kad įvykių horizonte turėtų iškilti „ugnies siena“, sudaryta iš didelės energijos dalelių ir spinduliuotės. Tačiau tai prieštarauja A. Einsteino išvadoms. S. Hokingas pasiūlė šį paradoksą išspręsti iš teorijų eliminuojant įvykių horizonto sąvoką.
Anot S. Hawkingas, kvantiniai efektai juodosios skylės apylinkėse taip smarkiai iškreipia erdvėlaikį, kad tikslios įvykių horizonto ribos tiesiog negali būti. S. Hawkingo manymu, egzistuoja „tariamas horizontas“ (angl. – apparent horizon) – riba, prie kurios iš juodosios skylės ištrūkti besitaikanti spinduliuotė užtrunka, sugaišta laikinai, o ne amžinai. Skirtingai nei klasikinėje teorijoje, šis (tariamas) horizontas tam tikru momentu gali apskritai išnykti, ir tai, kas buvo juodosios skylės „spąstuose“, gali ištrūkti į laisvę.
„Įvykių horizonto nebuvimas reiškia, kad juodosios skylės kaip objektai, iš kurių niekad negali ištrūkti spinduliuotė, neegzistuoja“, – rašo S. Hokingas.
