Galvakojis tiesiog norėjo ramiai pavakarieniauti, bet vakarienės planas nepavyko: medžioklė baigėsi ne tik žuvies, bet ir paties kalmaro mirtimi. Medžiotojas ir jo auka žuvo susikibę, o jų susipynę kūnai po vandeniu suakmenėjo ir iki šių laikų išliko fosilijos pavidalu.
Publikavimui žurnale „Proceedings of the Geologists' Association“ priimtas naujas fosilijos analizę aprašantis straipsnis teigia, jog tai yra pats seniausias kada nors surastas kalmaro medžioklės įrodymas.
Plymuto univeristeto (JK) paleontologas Malcolmas Hartas, vadovavęs šiam tyrimui, tvirtino, kad fosilijos, kuriose įamžinta medžioklė, yra neįtikėtinai retos.
„Šioji fosilija rodo išskirtinai žiaurią ataką, kuri, panašu, baigėsi abiejų gyvūnų mirtimi ir jų kūnų išsaugojimu“, – pranešime spaudai cituojamas mokslininkas.
Nors ši fosilija buvo atrasta labai seniai – dar XIX a., ties pietine Jungtinės Karalystės pakrante, M.Hartas, pamatęs ją eksponuojamą Britų muziejuje, nusprendė atlikti pakartotinę analizę. Jam labai knietėjo išsiaiškinti, kas tiksliai įamžinta senoviniame akmenyje ir kada nutiko tie įamžintieji įvykiai.
M.Hartas su kolegomis išsiaiškino, kad šioje povandeninėje dramoje dalyvavęs medžiotojas buvo šiuolaikinių kalmarų protėvis, kurio lotyniškas pavadinimas yra Clarkeiteuthis montefiorei. 40 cm ilgio galvakojis sumedžiojo 20 cm ilgio žuvį Dorsetichthys bechei.
Mokslininkai teigia, jog kalmaro fosilizuotų čiuptuvų padėtis – apsivijus žuvies kūną ir galvą – rodo, kad abu gyvūnai žuvo kartu, o ne po atskirų, nepriklausomų žūčių tiesiog užkrito vienas ant kito ir suakmenėjo.
Ir nors tai nėra vienintelė galvakojo medžioklę įamžinusi fosilija, atrasta ties Britanijos krantais, ji yra pati seniausia.
Paleontologai datavo šį radinį ir nustatė, kad jo amžius yra tarp 190 ir 199 mln. metų – 10 mln. metų senesnė už dabar jau antrą seniausią galvakojo užpuolimo fosiliją.
Kodėl žuvo ne tik auka, bet ir medžiotojas?
Tyrimo autoriai pateikė du galimus spėjimus, dėl ko galvakojis vietoj vakarienės iškeliavo į amžinuosius medžioklės plotus.
Viena hipotezė – kalmaro norai buvo didesni už galimybes. Žuvis buvo tiesiog per didelė medžiotojui, todėl ją rydamas kalmaras paspringo, dėl ko žuvo ir kartu su savo vakariene nusileido ant vandenyno dugno, kur suakmenėjo.
Kita M.Harto pateikta hipotezė – kad godusis kalmaras, nenorėdamas dalintis savo grobiu su gentainiais ar negiminingais grobuonimis, nusprendė savo auką nusitempti į gilesnius vandenis. Bet jis nunėrė taip giliai, kad pateko į tokį vandenyno sluoksnį, kuriame buvo labai mažai deguonies, todėl užduso.
