Nepaisant to, kad vertinant ilgesnį laiką kiekvienas lošimo aparatas savininkams turėtų nešti stabilų (pvz, 7 ct. nuo kiekvieno dolerio) pelną, keli „Lumiere Place“ aparatai birželio 2 ir 3 dienomis lošėjams išmokėjo daugiau pinigų, nei į aparatus buvo sukišta, nepaisant to, kad jokių didelių aukso puodų išlošta nebuvo. Lošimų pramonėje tokia padėtis yra vadinama „neigiamas uždarbis“. O kadangi programinė įranga yra patikrinta ir be jokios priežasties išprotėti negali, vienintelis tokios padėties paaiškinimas yra lošėjų sukčiavimas.
Kazino saugumo tarnyba išanalizavo vaizdo įrašus ir netrukus pastebėjo sukčių: juodaplaukį 30-40 metų vyrą, kuris, panašu, prie lošimo aparatų (visi jie buvo senstelėję bendrovės „Aristocrat Leisure“ pagaminti modeliai) nedarė nieko blogo – susimokėdavo, ir vienoje rankoje netoli lošimų aparato ekrano laikydamas savo „iPhone“, kita suspaudydavo mygtukus.
Vėliau jis kelioms minutėms pasitraukdavo, o tada grįždavo „vėl išbandyti savo sėkmės“. Ir pakartotinis bandymas visada būdavo sėkmingas – 20-60 JAV dolerių dydžio investicija tapdavo iki 1300 dolerių dydžio laimėjimu. Tuomet vyriškis persėsdavo prie kito aparato ir procedūrą pakartodavo.
Tokiu būdu per tris dienas jo kišenė papilnėjo 21 000 dolerių. Ir vienintelis įtarimą keliantis dalykas, kurį pastebėjo kazino apsauga – tai kad lošėjas, prieš paspausdamas mygtuką, virš jo ilgą laiką laikydavo pirštą, o tada labai skubėdamas jį nuspausdavo. O apsauga iš patirties žinojo: tipiniai lošėjai tokių pauzių nedaro.
Liepos mėnesį kazino savo įtarimais pasidalino su Misūrio valstijos lošimų komisija, kuri visos valstijos mastu išplatino įspėjimą ir netrukus sulaukė žinių: dar kelios lošimų įstaigos pranešė, kad jose buvo apsilankęs neįtikėtinos sėkmės lydimas lošėjas – tiesa, ne visada tas pats, kuris praturtėjo „Lumiere Place“. Visais atvejais būta panašumų: lošiama buvo tik prie „Aristocrat Mark VI“ modelio aparatų, o prieš atkreipiant į save fortūnos dėmesį, į lošimų aparato ekraną būdavo nukreipiamas išmanusis telefonas.
Patikrinus automobilių nuomos duomenis nustatyta, kad „Lumiere Place“ apsukęs lošėjas buvo 37 metų Rusijos pilietybę turintis Muratas Blijevas. Jis į Maskvą išskrido birželio 6 dieną, tačiau jau netrukus iš Sankt Peterburgo veiklą vykdanti „įstaiga“ jį ir kelis kitus kolegas išsiuntė atgal į JAV. Tai buvo reta šios sukčių organizacijos, savo gudrumo dėka sugebėjusios tykiai išlošinėti milijonus dolerių, klaida.
Lošimo aparatus Rusijos nusikalstamos organizacijos pradėjo „gliaudyti“ 2009 metais, kai šioje šalyje azartiniai lošimai buvo beveik visiškai uždrausti (sakoma, kad Vladimiras Putinas, tuo metu ėjęs ministro pirmininko pareigas, nusprendė tokiu būdu apriboti Gruzijos nusikalstamų organizacijų galią). Dėl šio draudimo tūkstančiai lošimo bendrovių buvo priverstos pusvelčiui parduoti aparatus bet kuriems pirkėjams.
Kai kurie iš šių akcijinėmis kainomis parduotų aparatų atsidūrė sukčių, pasiryžusių pasiaiškinti, kaip į senas plokštes įkelti naujų žaidimų, rankose. O kai kurie nusėdo M.Blievo „darbdavių“ organizacijoje Sankt Peterburge, kur specialistai programinėje įrangoje ieškojo lošimų aparatų silpnųjų vietų.
2011 metų pradžioje per Centrinės ir Rytų Europos kazino nusirideno banga sukčiavimų, susijusių su bendrovės „Novomatic“ lošimo aparatais – jie išmokėjo neįtikėtinai dideles sumas. „Novomatic“ inžinieriai niekaip nerado, kokiu būdu aparatai buvo apgaunami, tad buvo padaryta išvada, jog nusikaltėliai išmoko prognozuoti lošimo aparato „elgesį“. „Vykdant ilgalaikius konkrečių žaidimų sekų stebėjimus ir galbūt įrašinėjant atskirus lošimus, manoma, gali būti įmanoma pastebėti kažkokias žaidimų rezultatų tendencijas“, – 2011 metais savo klientams rašė „Novomatic“.
Žodelis „pseudo“ atsitiktinių skaičių generatoriaus pavadinime būtent tai ir reiškia – iš tiesų generuojami skaičiai nėra atsitiktiniai
Tendencijų atpažinimas – tai jau nemenkas iššūkis. Lošimo aparatuose naudojamos programos, vadinamos „pseudoatsitiktinių skaičių generatoriais“ (PRNG, PseudoRandom Number Generator), kurie turėtų lemti nenuspėjamus kiekvieno žaidimo rezultatus. Tai, kad šie generatoriai veikia korektiškai, patikrina kiekvienos valstybės lošimų verslą reguliuojanti tarnyba.
Tačiau žodelis „pseudo“ atsitiktinių skaičių generatoriaus pavadinime būtent tai ir reiškia – iš tiesų generuojami skaičiai nėra atsitiktiniai. Kadangi programinį kodą, lemiantį PRNG veikimą, sukūrė žmonės, programa skaičius parenka taip, kaip liepė žmogus. Tam, kad skaičius būtų sudaromas ne taip, kaip žmogus suprogramavo, reikėtų jo pagrindu naudoti kokį nors iš prigimties atsitiktinį procesą – pavyzdžiui, atomų branduolių radioaktyvųjį skilimą.
Tuo tarpu PRNG programos naudoja kokį nors pradinį skaičių (angl. seed) ir jį pakeičia taikydami įvairius slaptus ir kintančius veiksmus bei skaičius – pavyzdžiui, kompiuterio vidinio laikrodžio duomenis – ir gauna rezultatą, kurio iš pirmo žvilgsnio neįmanoma prognozuoti. Bet jeigu programišiai žino absoliučiai visus šio matematinio troškinio komponentus, tai tikėtina, kad jie galėtų prognozuoti PRNG rezultatą. Ir toks atbulinės inžinerijos procesas smarkiai palengvėja, jeigu programišiai turi lengvą prieigą prie lošimo aparato vidinių elementų.
Tiesa, vien žinoti slaptą aritmetiką, kuri naudojama pseudoatsitiktinių skaičių generavimui, nepakanka. Mat generavimo rezultatai priklauso nuo kiekvieno konkretaus lošimų aparato laikrodžio būsenos. Priklausomai nuo laiko gali skirtis ir pradinis skaičius, ir aritmetiniuose veiksmuose naudojami papildomi skaičiai. Tad, net ir žinant, kaip veikia koks nors PRNG algoritmas, programišiai turi analizuoti, kaip PRNG veikia konkrečiai tuo metu ir tame aparate. Analizei reikia ir laiko, ir nemenkų kompiuterio pajėgumų, o jeigu pradėsite kazino maigyti savo nešiojamojo kompiuterio klavišus, netrukus sulauksite poros stambaus stoto vyrukų, kurie nusives jus į patalpą be lošimo aparatų.
„Lumiere Place“ vaizdo kamerų įrašai parodė, kaip išradingai šią kliūtį apėjo M.Blijevas ir jo bendrininkai. Kazino saugumo ekspertas Darrinas Hoke'as, kuris tuo metu vadovavo Luizianos valstijos Leik Čarlzo „L’Auberge du Lac Casino“ saugumui, ėmėsi aiškintis, kaip buvo vykdoma sukčiavimo operacija. Pasikalbėjęs su kolegomis, kurie buvo pranešę įtartiną lošimo aparatų veikimą, jis sugebėjo identifikuoti net 25 asmenis, kurie galimai apvaginėjo kazino įvairiausiuose pasaulio kampeliuose – Kalifornijoje, Rumunijoje, Makau, kitose vietose. D.Hoke'as pagal viešbučio registracijos duomenis identifikavo ir St. Luise su M.Blijevu dirbusius bendrininkus. 2014 metų birželio 14 dieną vienas iš jų buvo sulaikytas Kalifornijoje, „Pechanga Resort & Casino“ įstaigoje. Pareigūnai konfiskavo keturis mobiliuosius telefonus ir 6000 JAV dolerių grynais. Tiesa, kaltinimai šiam Rusijos piliečiui nebuvo pateikti, dabartinė jo buvimo vieta nėra žinoma.
Telefonuose buvusi informacija papildė vaizdo įrašų duomenis atskleidžiant tikrąjį sukčiavimo mechanizmą. Anot Las Vegase dirbančio ir ne pirmus metus iš Rusijos atvykstančių sukčių gaudymu užsiimančio kazino saugumo konsultanto Willy Allisono, atvykėliai iš rytų telefonu nufilmuodavo kelias dešimtis individualių žaidimų kokiu nors aparatu. Filmuotą medžiagą persiųsdavo technikams, dirbantiems Sankt Peterburge, kurie įrašą išanalizuodavo ir nustatydavo lošimo aparato PRNG parametrus. O tada lošėjui į specialią programėlę persiųsdavo tam tikrus „laiko žymeklius“ – programėlė, pasiekusi žymeklį, įjungdavo telefono vibratorių likus maždaug ketvirčiui sekundės iki reikalingo mygtuko paspaudimo momento.
Nuo kiekvieno konkretaus lošimų aparato sukčiai stengėsi neuždirbinėti daugiau nei po 1000 dolerių, kad nesukeltų nepageidaujamo susidomėjimo
„Taip yra dėl to, kad normalus žmogaus reakcijos laikas yra apie ketvirtis sekundės“, – sakė W.Allisonas. Žinoma, ne visada pavykdavo mygtuką paspausti laiku, tačiau laiko orientyras tiek padidindavo laimėjimo tikimybę, kad lošėjas galėdavo būti tikras, jog pildysis ne kazino, o būtent jo kišenės. Tokiu būdu kiekvienas sukčius galėjo per dieną uždirbti daugiau nei 10 000 JAV dolerių. Tiesa, nuo kiekvieno konkretaus lošimų aparato sukčiai stengėsi neuždirbinėti daugiau nei po 1000 dolerių, kad nesukeltų nepageidaujamo susidomėjimo. Taigi, keturių žmonių komanda, savaitę dirbanti įvairiuose kazino, gali uždirbti daugiau nei 250 000 JAV dolerių.
Kadangi Rusijoje aparatų, kuriuos būtų galima tokiu būdu apiplėšinėti, nėra, M.Blievas šioje šalyje ilgam neužsibūna – po grįžimo iš St.Luiso 2014 metais į JAV vyko dar du kartus – antroji kelionė įvyko gruodžio 3 dieną. Nusileidęs Čikagos O'Hare oro uoste jis nuvyko į Misūrio valstiją, kur susitiko su dar trimis lošimo aparatus pergudrauti įgudusiais bendrininkais – Ivanu Gudalovu, Igoriu Larionovu ir Jevgenijumi Nazarovu. Ši ketveriukė ketino per ateinančias dienas siaubti įvairius Misūrio ir Ilinojaus kazino.
Bet kortas sumaišė kazino saugumo tarnybos, saugumo kamerų fiksuojamoje medžiagoje atpažinusios M.Blijevą „Hollywood Casino“ St.Luise. Su juo buvo ir trys draugeliai, tad suimti buvo visi keturi. O kadangi nusikaltimai buvo vykdomi keliose valstijose, jiems buvo pateikti federaliniai kaltinimai dėl susimokymo sukčiauti. Tai buvo pirmas rimtesnis smūgis iš Sankt Peterburgo veikiančiai organizacijai – iki tol ji nebuvo užkliuvusi jokiems teisėsaugininkams.
Ilgainiui M.Blijevas, I.Gudalovas ir I.Larionovas – visi trys Rusijos piliečiai – sutiko su pasiūlymu praleisti dvejus metus JAV federaliniame kalėjime, su sąlyga, kad iškart po bausmės atlikimo bus deportuoti. J.Nazarovas, turintis Kazachstano pilietybę, 2013 metais JAV buvo gavęs religinį prieglobstį, dabar gyvena Floridos valstijoje ir vis dar laukia nuosprendžio bei talkina tyrėjams.
Per dvejus metus sukčiai iš Sankt Peterburgo tapo kur kas atsargesniais ir jų veiklą užfiksuoti dabar gerokai sudėtingiau
Tiesa, ką pareigūnams J.nazarovas bepasakytų, gali būti, kad visa informacija jau bus per daug pasenusi: per dvejus metus sukčiai iš Sankt Peterburgo tapo kur kas atsargesniais ir jų veiklą užfiksuoti dabar gerokai sudėtingiau. Praėjusiais metais vieną šios gaujos narį – čeką Radoslavą Skubniką – prakalbino Singapūro teisėsauga, suėmusi visą sukčių grupelę. Jis papasakojo apie organizacijos finansinę struktūrą (90 proc. viso pelno grįžta į Sankt Peterburgą) ir naują veikimo taktiką. „Dabar jie telefoną įsideda į išorinę marškinių kišenę, kuri vietoj įprastinės medžiagos pasiūta iš tinklelio. Tad dabar jiems nebereikia lošimo aparato veikimo įrašinėti telefoną laikant rankoje“, – sakė W.Allisonas. Jo žiniomis, sukčiai vaizdo įrašą į Rusiją perduoda naudodamiesi programėle „Skype“, tad jiems net nereikia atsitraukti nuo aparato, kad vaizdo įrašą persiųstų kolegoms.
Ir nors panašu, kad nesėkmingi šios grupuotės susidūrimai su teisėsauga įvyko tik Misūrije bei Singapūre, panašu, kad jų veiklos geografija yra gerokai platesnė. Pavyzdžiui, panašu, kad pastaraisiais mėnesiais bent trys Peru kazino pranešė, jog lošėjai iš Rusijos nusiaubė jų senstelėjusius „Novomatic Coolfire“ aparatus.
Panašu, kad lošimo pramonės ekonominė realybė garantuoja, kad sukčiai iš Sankt Peterburgo ir toliau lobs – techninio priešnuodžio, kuris juos užtikrintai sustabdytų, nėra. Kaip aiškina D.Hoke'as, „Aristocrat“, „Novomatic“ ir kiti lošimo aparatų gamintojai, kurių PRNG algoritmas buvo išaiškintas, turėtų paimti visus savo aparatus iš lošimo salių ir atnaujinti juos, tačiau to grynai ekonominiais sumetimais nedarys. Mat iš gamintojo pusės viskas padaryta korektiškai – jokių defektų aparatuose nėra, jų gynybinę poziciją patvirtintų ir lošimo priežiūros organizacijos.
Tuo tarpu kazino iš savo lėšų taip pat negali sau leisti investuoti pinigus į naujausius aparatus su tokiais PRNG, kurių šifravimo mechanizmai apsaugo matematines paslaptis. Kol pinigus neša ir seni, nors ir pažeidžiami aparatai, tol santykinai nedidelius nuostolius kazino gali sau leisti.
Tad vienintelis priešnuodis prieš sukčius iš Rusijos – tai stebėti pirštus: jeigu pirštai ilgai laikomi virš mygtuko ir tada įvyksta staigus sėkmingas paspaudimas, gali būti, kad kažkas nesąžiningai pildosi kišenes, rašo wired.com
