Pierre'as Mégevandas iš Feinsteino medicinos tyrimų instituto Niujorke su kolegomis norėjo surasti vietą, kur smegenys saugo nformaciją apie vietą. Jie į pagalbą pasitelkė nuo epilepsijos gydomą 22 m. vyrą, kadangi gydant į smegenis implantuojami jo nervinį aktyvumą fiksuojantys elektrodai.
Kol savanoris stebėjo įvairias objektų ir peizažų nuotraukas, P.Mégevandas su kolegomis skenavo jo smegenų veiklą fMRI. Tada įrašydavo panašių paveiksliukų sukeliamą neuronų aktyvumą implantuotais elektrodais.
Abiem atvejais į vietų vaizdus sureagavo tam tikra šalia hipokampo esanti smegenų žievės dalis, o į kitų objektų, tarkim, kūno dalių ar įrankių, nuotraukas toje vietoje reakcijos neužfiksuota. „Šie mažučiams medžiagos ploteliams namai ir vietos rūpi labiau, nei bet kokios kitos objektų klasės,“ – sako tyrėjų komandos narys Asheshas Mehtas, irgi iš Feinsteino instituto.
Teleportuotas namo
Galbūt atskira neuronų grupė koduoja prijuostę vilkinčio žmogaus atsiminimą, kita grupė koduoja orkaitę ar gatvę, ir šias grupes stimuliuojant kartu, kyla vietos prisiminimas
Paskui tyrėjai panaudojo implantuotus elektrodus tos smegenų zonos stimuliavimui – šis veiksmas, savanorio teigimu, sukėlė sudėtingų vizualinių haliucinacijų serijas. Pirmiausia jis sakė matąs šalia jo namų esančią geležinkelio stotį. Gretimo plotelio stimuliavimas sukėlė kitą haliucinaciją, šįkart laiptų ir namuose stovinčios mėlynos spintos. Šių vietų stimuliaciją pakartojus, rodydavosi tos pačios scenos.
Su haliucinacija nebuvo susijusių kvapų ar garsų, jis tiesiog matė kiekvieną vietą, sako A.Mehtas ir pridūrė, kad tyrimo dalyviui labai patiko stimuliavimas: „Jam tai atrodė smagu ir linksma. Išvydęs ją, juokėsi.“
Kai tyrėjai elektrodais stimuliavo šiek tiek kitas vietas, (lot. inferior temporal gyrus – ITG), savanoris sakė, kad visų jų veidai staiga persikreipė. Smegenų audinio tarp ITG ir už vietas atsakingo smegenų plotelio stimuliavimas sukėlė haliucinacijas, kuriose yra ir vietos ir veidai. Savanoris sakė, kad visi tyrėjai staiga tapo panašūs į italus ir lyg dirbtų jo šeimos picerijoje, „su prijuostėmis ir panašiai“.
Tokie pojūčiai kyla dėl simuliacijos sužadinamų daugybės tūkstančių neuronų aktyvumo. „Galbūt atskira neuronų grupė koduoja prijuostę vilkinčio žmogaus atsiminimą, kita grupė koduoja orkaitę ar gatvę, ir šias grupes stimuliuojant kartu prisimenama vieta, kur visi šie daiktai buvo,“ – svarsto A.Mehtas.
A.Mehtas priduria, kad tokie eksperimentai gali padėti žmonėms, kurių kognityvinė funkcija sumenkusi dėl tokios būklės, kaip autizmas, ar Alzheimerio liga. „Jei galėsime išsiaiškinti, kuri smegenų vieta atsakinga už kokį pojūtį, tada galbūt galėsime ekstrapoliuoti šiuos atradimus ir neinvaziniam gydymui“, – sako jis.
