Nors iš pradžių tai gali pasirodyti kaip dar vienas pseudomokslininkų išsišokimas ar fantastinės knygos motyvas, tačiau šis atvejis turi kur kas rimtesnį mokslinį pagrindą. Vis dėlto vargu ar išauš tokia diena, kai žmonių nusikaltimai bus spėjami iš jų veido. Tai būtų pernelyg didelė etinė dilema.
Kita vertus, šis metodas daug žadantis. Jis buvo sukurtas analizuojant 1856 fotografijas, iš kurių daugiau nei pusė priklausė nuteistiesiems, likusi dalis – niekada įstatymų nepažeidusiems asmenims. Įdomu tai, kad taikant šį algoritmą, kompiuteris 90 proc. tikslumu galėjo atskirti piktadarį nuo eilinio žmogaus.
Mokslo darbe, kol kas prieinamame arXiv platformoje, tyrėjai teigia aptikę esminius požymius tarp šių dviejų žmonių grupių ir jie daugiausia remiasi skirtingomis lūpų kreivėmis, akių vidinio kampo atstumo nuokrypiais bei specifišku, vadinamuoju nosies–burnos, kampu.
Jie taip pat teigė, kad tiek vieni tiek antri veidų tipai dar gali būti kategorizuojami plačiau. Pavyzdžiui, įstatymus gerbiančių asmenų veidai, atsižvelgiant į tarpusavio panašumą dar gali būti skirstomi į tris grupes, tuo tarpu prasižengėliai įstatymams – į keturias.
Įstatymus gerbiančių asmenų veidai pasižymi mažesne įvairove ir tarpusavyje yra labiau panašūs.
Tai reiškia, jog įstatymus gerbiančių asmenų veidai pasižymi mažesne įvairove ir tarpusavyje yra labiau panašūs, tuo tarpu nusikaltėliai pasižymi didesne išvaizdos įvairove.
Savaime suprantama šis tyrimas susilaukė įvairių nuomonių ir garsaus nepritariančių balsų skambesio. Buvo išreikšta nuostata, jog vien tokio tyrimo įgyvendinimas negali būti laikomas etišku. Nepaisant to, kad metodas parodė turįs potencialo, jis dar kritikuojamas remiantis mintimi, jog asociacijos tarp fizinių savybių ir asmeninių bruožų ne visada gali pasireikšti.
Kaip ten bebūtų, ar šis metodas bus pritaikytas praktikoje, ar ne, parodys laikas. Ir galvodami apie tai, nepamirškime, jog beveik visos naujovės savo laiku buvo sutiktos su nepasitikėjimu ir abejonėmis.