Nuo meno – prie energetikos
„Nenaudojamos dujos, pakanka nestiprios elektros srovės, neeikvojamas deguonis, nėra smalkių, nedidelė kaina“, – tokius novatoriško prietaiso, kuris uždega vandenį ir taip išskiria šilumą, privalumus vardijo savaitraščio „15min“ pašnekovas. Ši technologija, anot jo, itin pravers tolimoje ateityje, kai ims trūkti naftos ir kitų žaliavų.
Meniškos prigimties vyrui prietaisą sugalvoti padėjo ne tik dviejų dešimtmečių juvelyro patirtis, bet pirmoji profesija. Pagal išsilavinimą A.Daulius – fizikos mokytojas, penketą metų dirbo mokykloje.
Savo dirbtuvėje šiaulietis jau seniai degina vandenį, tiksliau, jo sudedamąsias dalis – deguonies ir vandenilio dujų mišinį (Browno dujas, kurios žargonu dar vadinamos hidrogenu). Išsiskiriančią šilumą pavyko pažaboti ir naudoti lituojant tauriuosius bei spalvotuosius metalus – juvelyrikoje praverčia itin aukšta temperatūra (net 3000 °C). Kol priprato, buvo pora savaičių nervų ir prakaito, bet dabar, tikina A.Daulius, jis nebegali dirbti su menkesne kaitra, kokią išskiria paprasta liepsna.
Išmokęs pigiai šildytis A.Daulius net negalvoja imtis verslo, jo galva pramušta juvelyrika.
Dirbtuvėje juvelyrui neretai tekdavo pašalti, todėl prieš keletą metų sukirbėjo mintis: kodėl šio proceso nepavertus „naudingu pasišildymu“?
Benaršydamas internete A.Daulius suprato neišradęs dviračio – aptiko ištisą hidrogeno pasaulį, kuriame sukasi ir paprasti žmonės, ir didelės įmonės, ypač JAV. Šis mišinys naudojamas kaip priedas taupant automobilių degalus, metalui virinti ar pjaustyti, šildyklėms, viryklėms.
Ir šildo, ir degalus taupo
Toliau eksperimentuodamas šiaulietis per pusantrų metų vakarais pasigamino šildyklę, kuriai tereikia paprasto, palyginti su kitomis buityje ar pramonėje naudojamomis dujomis, mišinio – vandens su pora šaukštų sodos arba kalio šarmo, ir nesudėtingo prietaiso – elektrolizerio. Leidžiant elektros srovę, vyksta elektrolizė – vanduo skaidosi į deguonį (O2) ir vandenilio dujas (H2).
Dujos burbuliukų pavidalu kyla aukštyn ir su skysčio likučiais keliauja į kitą talpą. Tirpalo pertekliui nusėdus, dujos vamzdeliu patenka į vandens filtrą, iš čia – į džiovintuvą, kuriame palieka drėgmę, galiausiai – į dar vieną filtrą, reikalingą dėl saugumo.
Praėjusios vadinamąjį atbulinės ugnies slopintuvą, dujos virsta vandeniu. Garai pasišalina, o šiluma per vario vamzdelių šildymo įtaisą – kaloriferį – pasklinda į aplinką. Kad ji pasiskirstytų tolygiau ir srautas būtų stipresnis, A.Daulius pritaisė ventiliatorių, o kad skystis neperkaistų – automobilio radiatorių su ventiliatoriumi.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Šildyklė |
Juvelyras juokiasi, kad jo pagamintas aparatas yra gana sudėtingas, nes, nors primena internete matytus gaminius, yra universalus.
Prijungus 220 V įtampos srovę, galima šildyti patalpas, o 12 V įtampos srovę - naudoti automobilyje, taip esą įmanoma sutaupyti 10–20 proc. degalų. „Aš daugelį metų esu „žalias“, siūlau ir tėvukams pabandyti. O jie konservatyvūs: geriau su megztinukais važinėsime, prisipilsime daugiau litrų…“ – stebėjosi pašnekovas.
A.Daulius pabrėžė aukštą naudingumo koeficientą. Šildyklei reikia 0,5–1 kW galios, kitaip tariant, bent penkių šimtavačių kaitinimo lempučių, o šilumos daug daugiau, nei pajėgia išspinduliuoti penkios lemputės. Tuo galėjo įsitikinti ir „15min“ – kambaryje esant 19 laipsnių temperatūrai, prie aparato priartintas termometras per trumpą laiką parodė 70 laipsnių.
Prietaisą įjungęs 20 kv. m ploto dirbtuvėje, juvelyras orą per valandą sušildo bent keliais laipsniais. Iš pradžių reikia 700 vatų galingumo, įšilus jį galima sumažinti.
Juokingos sąnaudos
Šis procesas ne tik išskiria kelis kartus daugiau šilumos nei deginamos gamtinės dujos, bet ir nenaudoja kvėpuoti reikalingo deguonies, mat deguonis yra vandens sudedamoji dalis, o degimas vyksta iš savų resursų. Be to, neteršiama aplinka – nėra smalkių ar kitų pašalinių degimo produktų, taigi, nereikia kamino. Dar vienas privalumas – vandens garai drėkina patalpą.
Pasigaminti šildyklę kainuoja kelis šimtus litų.
A.Dauliaus manymu, šiam prietaisui naudoti tradiciniu būdu gaminamą elektrą neapsimoka, verčiau pasitelkti atsinaujinančius šaltinius – įsirengti saulės bateriją ar nedidelę vėjo jėgainę. Jį žavi energijos virsmo principas: šviesa gamina elektrą, ši vandenį verčia dujomis, kurios ima šildyti. Arba kuo stipresnis vėjas ūžauja žiemą, tuo šilčiau namie.
Užtat vandens sąnaudos juokingos – 3 kW galiai reikia 35 ml (poros šaukštų) skysčio per valandą. Juvelyras sakė į penkis kartus silpnesnį prietaisą per savaitę supilantis apie litrą.
Deginant hidrogeną galima šildytis, taupyti degalus, gaminti maistą. Pasak A.Dauliaus, šios dujos yra kur kas mažiau sprogios nei butanas ar propanas. Tiesa, triukšmo vis tiek būtų pakankamai.
Prietaisui pagaminti esą pakaktų kelių šimtų litų. Tačiau juvelyras kratosi minties imtis pelningo verslo, kol kas tik draugams savo pagamintų litavimo aparatukų yra pridovanojęs: „Aš – menininkas, kur jau čia verslais užsiimti, ir taip galvą skauda, mintys eina kita kryptimi. Aš tik sukūriau prototipą, pirmą tokią šildyklę Lietuvoje.“
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Alfredas Daulius |
Dosjė
Alfredas Daulius 1984-aisiais baigė fiziką Šiaulių universitete, keletą metų mokytojavo, bet jau du dešimtmečius užsiima juvelyrika, kur sėkmingai taiko ir per studijas įgytas žinias.
Juvelyras siekia atskleisti medžiagos, iš kurios kuria – gintaro, sidabro, platinos ar akmens – unikalias savybes, todėl stengiasi išsaugoti jos prigimtinę tekstūrą ir formą. Savo darbus jis eksponavo Nidos Menininkų namuose, Šiaulių universiteto meno galerijoje, tarptautinėje parodoje „Ambertrip“ Vilniuje, kur laimėjo pirmą vietą už originalų gintaro panaudojimą, Sidabro ir lino namuose Vilniuje.
Susipažinti su A.Dauliaus darbais galima jo tinklalapyje daulius.lt.
