Nosies riebalai turi daugiau skvaleno, todėl yra ilgaamžiškesni nei riebalai, kuriuos išskiria kiti odos lopinėliai. Tai reiškia, kad jie taip greitai neišdžiūsta ir neišsiskaido. Beveik kaip kokia variklio alyva – jie ilgą laiką tarnauja kaip neblogas lubrikantas.
Tik kam tą lubrikantą panaudoti? Na, matinė nosies riebalų prigimtis nulėmė, kad jie dažnai būdavo naudojami optiniams paviršiams valyti. Tai yra, jais būdavo valomi objektyvai ir net teleskopų dalys, nes tokia danga padėdavo kovoti su žalingais atspindžiais. Taip, supratote teisingai – prieš specialios dangos išradimą astronomai naudodavo savo nosių riebalus.
Bet tai net ne keisčiausias būdas panaudoti nosies riebalus. Numizmatais jais tepdavo susidėvėjusias monetas – žmogaus nosies riebalai išryškindavo sudilusias dizaino detales. Vėlgi, šiais laikais tai daroma naudojant specializuotas dangas ir alyvą.
Žvejai irgi naudodavo nosies riebalus. 1997-ųjų Tomo McNally knygoje „The Complete Book of Fly Fishing“ rašoma, kad nosies riebalai gali būti naudojami teleskopinėms meškerėms sutepti. Vėlgi, dėl to, kad ši medžiaga iš tikrųjų yra neblogas lubrikantas.
Kalbant apie knygas, 1990-ųjų „The Doctors Book of Home Remedies“ rašoma, kad nosies riebalai yra puikus vaistas nuo suskirdusių lūpų. Jų net toli ieškoti nereikia – jų šaltinis yra tiesiai virš tų pačių lūpų.
Galiausiai, nosies riebalus atrado ir alaus mėgėjai. Ši medžiaga neblogai tramdo putą. Taigi, patrynus pirštą į nosį juo galima sumažinti per daug suputojusio alaus kepurę.
