Įrašyti garsus, lydėjusius pašvaistę mokslininkams padėjo trys mikrofonai, du kurių fiksavo garso bangos atspindžius. Be garso pastiprinimo jie yra panašūs į aplinkos triukšmą bei lengvą šiugždesį.
Šiaurės pašvaistė yra matoma viršutiniuose atmosferos sloksniuose aukštyje nuo 100 iki 400 kilometrų, todėl jeigu ją lygi garsai, girdėti jų žemės paviršiuje yra neįmanoma. Anot profesoriaus Unto Laine šis reiškinys yra susijęs su didelės energijos saulės audros dalelių įsiskverbimu į atmosferą.
Garsai lydi ne kiekvieną šiaurės pašvaisčių protrūkį, o jie dažniausiai yra trumpi ir silpni, tad reikia labai gerai įsiklausyti, kad juos išgirstum, o foninis triukšmas turi būti minimalus.
Mokslininkai vis dar nėra tikri, kaip šie pašvaisčių garsai sukuriami. Jie gali būti gana skirtingi – nuo pliaukšėjimo, traškėjimo iki prislopintų trinksėjimų ar spragsėjimų. Dėl tokios garsinės įvairovės tyrėjai mano, kad čia gali veikti keletas skirtingų mechanizmų.
Pašvaistės dangaus stebėtojus keri jau tūkstančius metų. Jos susidaro tuomet, kai krūvį turinčios dalelės, atkeliavusios iš Saulės, susiduria su molekulėmis Žemės atmosferoje, sukurdamos švytėjimą. Žemės magnetinio lauko linijos nukreipia šias daleles virš planetos ašigalių, taigi Šiaurės pašvaistės matomos šiauriniame pusrutulyje, o Pietų pašvaistės – pietiniame.
Šio teksto rusišką versiją RASITE ČIA.