2017 birželio 29 dieną bus minimas garsiausio išmaniojo telefono – „iPhone“ – jubiliejus. Prieš 10 metų, 2007-aisiais, JAV parduotuvėse atsirado pirmasis „Apple“ išmanusis telefonas. Apie ruošiamą įrenginį tuometis „Apple“ vadovas Steve'as Jobsas pranešė prieš pusmetį, tad likus kelioms dienoms iki prekybos pradžios prie parduotuvių durų nusidriekė eilės ir daugelyje parduotuvių pirmieji telefonai buvo išparduoti per valandą. Per pusmetį „Apple“ tada pardavė 1,4 mln. naujų prietaisų, dabar per metus nuperkama daugiau kaip 200 mln. „iPhone“. Nepaisant visko, legendinio telefono kūrimo procesą lig šiol dengia paslapties rūkas – tai „Apple“ įvaizdžio dalis ir tai, už ką jis mylimas.
Atrodo, praėjus 10 metų jau bus galima kilstelėti paslapties uždangą, tad šią vasarą bus išleista žurnalisto, „Motherboard“ redaktoriaus Briano Merchanto knyga „The One Device: The Secret History of the iPhone“ („Vienintelis įrenginys: slapta iPhone istorija“). Joje autorius, siekdamas papasakoti, kas vyko bendrovėje per tuos pustrečių metų iki „iPhone“ pasirodymo, surinko dešimčių žmonių, dalyvavusių kuriant telefoną, liudijimus: kaip gimdavo idėjos ir kaip buvo kuriamas produktas, pavertęs „Apple“ brangiausia kompanija pasaulyje. „The Verge“ pateikia kelis knygos fragmentus. Parinkome įdomiausius.
Telefono projektas buvo visiškai slaptas. „Kas dirbo bendrovėje „Apple“ pirmojo dešimtmečio viduryje, pastebėdavo, kad vyksta kažkas keisto: kartais dingdavo žmonės, – knygoje „The One Device“ rašo Merchantas. – Iš pradžių procesas vyko lėtai. Kartais tuščia likdavo talentingo inžinieriaus vieta. Paskui išgaruodavo kitas svarbus kolektyvo narys. Ir niekas tiksliai nežinodavo, kur jie prašapdavo.“ Pasak „Apple“ darbuotojų, slaptumo lygis buvo toks, kad apie vykdomą projektą inžinieriams buvo draudžiama kalbėti ir su kolegomis, ir su šeimos nariais. Dėl to, kaip tvirtina Merchantas, „iPhone“ tapo ne vienos santuokos subyrėjimo priežastimi.
„Jis nenorėjo, kad kas nors puse lūpų prasitartų, – apie Steve'ą Jobsą pasakoja vienas iš „Apple“ vyr. vadybininkų Tony Fadellis. – Tiesiog nenorėjo ir viskas – elgėsi kaip tikriausias paranojikas.“
„iPhone“ kūrimui buvo samdomi tik „Apple“ darbuotojai – bendrovė nepageidavo, kad už jos biuro ribų pasklistų netgi trupinėlis informacijos. Kai žmogus būdavo kviečiamas į projektą, jam nebūdavo pateikiama jokių duomenų – jis nežinodavo, nei ką dirbs, nei su kuo. Iš anksto buvo žinoma tik tai, kad artimiausiu metu, gal net metus, teks dirbti daugiau nei bet kada anksčiau, atsisakant miego ir išeiginių su šeima. Ir visgi žmonės sutikdavo.
Darbas išties buvo itin įtemptas. Kaip sako inžinieriaus Andy Grignonas, jie neturėjo nė minutės užsikelti kojas ant stalo ir pasvajoti, koks didingas bus jų triūso rezultatas. „Darbo prasme, tai, ko gero, blogiausias mano gyvenimo tarpsnis, – prisimena Grignonas. – Į vieną krūvą suvedė grupę itin protingų žmonių, pateikė neįmanomus terminus ir neįmanomą misiją ir pasakė jiems, kad nuo jų priklauso visos kompanijos ateitis. Tai buvo tiesiog pragaras.“
„Apple“ bendrovėje buvo įprasta keiksnoti kitų gamintojų telefonus, rašo Merchantas. Kompanijos darbuotojams jie buvo „siaubingi“, lėti „šiukšlių gabalai“. Bet pamažu „Apple“ sutarė, kad būtent jie privalo „pataisyti“ visą produkto kategoriją, kaip kad anksčiau „pataisė“ mp3 grotuvus. Galiausiai, kai prasidėjo „iPhone“ kūrimas, bendrovėje jau buvo penki su telefonais susiję projektai.
„iPhone“ kūrimui buvo samdomi tik „Apple“ darbuotojai.
Manoma, kad būsimo „iPhone“ kūrimas prasidėjo, kai S.Jobsas savo inžinieriams davė užduotį praplėsti jautrų ekraną (touchscreen) turinčių įrenginių – konkrečiai, kišeninio kompiuterio „Newton“, kurį galima laikyti „iPad“ pirmtaku – panaudojimo sritį. Pasak Merchanto, tai tik dalis istorijos. Iš tiesų, išmaniojo telefono sukūrimo idėja Jobsui visai nepatiko, rašo jis: dar 2005 metais jis apie tai kalbėjo viešai. Tačiau „Apple“ kompanijoje buvo bandžiusių jį perkalbėti, – pavyzdžiui, Gregas Christie, kuris dešimt metų buvo įsitikinęs, kad kompiuteriai ir mobilieji telefonai galiausiai susilies į vieną įrenginį, ir „Apple“ veteranas Mike'as Bellas, išdirbęs korporacijoje beveik 15 metų. Vieną 2004 metų lapkričio vakarą Bellas kelias valandas ginčijosi su Jobsu, kol įmonės vadovas galiausiai nusileido ir sutiko pabandyti. Taip prasidėjo išmaniojo telefono projektas – likus beveik metams iki „Apple“ nusivylimo ROKR (bendru projektu su „Motorola“, pirmuoju telefonu su integruotu „iTunes“ grotuvu, kuris 2005 metų rudenį Jobsui pasirodė toks baisus, kad jis davė bendrovei galutinį signalą kurti nuosavą išmanųjį telefoną).
Pirmieji „iPhone“ variantai sulaukė Jobso priešiškumo. Inžinieriai įrenginį kūrė beveik visus 2004 metus ir pateikė telefoną su pagrindiniu „iPod“ bruožu – valdymo ratuku, kuriuo buvo galima valdyti tinklo puslapius. Išvydęs šią koncepciją, Jobsas, kaip tvirtina Grignonas, pareiškė: „Tai niekai. Man to nereikia. Žinau, kad tai veikia, viskas suprantama, puiku, ačiū, tačiau tai kažkoks mėšlas.“ Tik 2004-ųjų gale Jobso pavaldiniams pavyko jam parodyti tai, kuo jis liko patenkintas. Bet jau po kelių mėnesių, 2005-ųjų pradžioje, kūrėjų naujo produkto pristatymai bendrovės vadovą ėmė vis labiau erzinti. Vasarį jis netgi pareiškė: telefono idėja neišdegs; arba po dviejų savaičių pateikite normalų produktą, arba viską baigsime. Po dviejų bemiegių savaičių nedidelė vystytojų grupelė atliko neįmanoma: dirbdami kambaryje be langų, kur slaptumo sumetimais kojos nekėlė nė valytojos, iš atskirų gabalėlių jie sulipdė kažką panašaus į vientisą įrenginį ir parodė jį Jobsui. Jis galiausiai buvo sužavėtas. Visi įmonėje, pirmą kartą išvydę šį produktą, susižavėdavo.
Kol komanda derino pagrindinius būsimo telefono aspektus, inžinieriai miegodavo šalia būstinės esančiame viešbutyje, nes vadovybė nenorėjo, kad jie gaištų laiką kelionei į namus ir atgal.
Iš karto po to projektas pasidarė visiškai slaptas. Nuo vasario iki gegužės, kol komanda derino pagrindinius būsimo telefono aspektus, inžinieriai miegodavo šalia būstinės esančiame viešbutyje, nes vadovybė nenorėjo, kad jie gaištų laiką kelionei į namus ir atgal. Kad išsaugotų visišką slaptumą, „Apple“ iš pradžių uždarė vieną savo būstinės Kupertine aukštą, o paskui – visą pastatą. Pastatas tapo bendrabučiu, kur telefono kūrėjai leisdavo savo dienas ir naktis, ir superslaptu objektu su stebėjimo kameromis ir elektroniniais leidimais. Pastate atsirado lentelė „Kovos klubas“. Nes pirmoji „Kovos klubo taisyklė“ – niekada nekalbėti apie „Kovos klubą“.
„Apple“ nebuvo vienos nuomonės apie naująjį prietaisą. Buvo dvi galimybės. Pirmoji: paimti visų mylimą „iPodą“ ir prikimšti į jį telefono funkcijų. Tai buvo technologiškai paprastesnis ir Jobsui suprantamesnis kelias, nes kompanijos vadovas „iPhone“ regėjo ne kaip mobilųjį kompiuterį, o kaip mobilųjį telefoną su naujomis galimybėmis. Antroji: paimti „Mac“ ir transformuoti jį į miniplanšetę, kuria galima skambinti. Tai buvo gražus, tačiau pernelyg abstraktus variantas. Buvo dar ir trečia galimybė: rinkodaros direktorius Philas Schilleris svajojo pakartoti „Blackberry“ sėkmę – telefoną su mažutėlaite, tačiau visaverte klaviatūra, – visgi jo idėja nesulaukė palaikymo, „Schilleriui buvo įsakyta nustoti inkšti apie „Blackberry“ arba mėžtis lauk“.
Taip ir neapsisprendusi, kuris variantas tinkamesnis, bendrovė pradėjo abu. Jie pavadinti P1 (telefonas – „iPod“) ir P2 (telefonas su liečiamu ekranu ir „Mac“ programine įranga). Iš šių projektų konkurencijos (o ji buvo nuožmi) galiausiai ir radosi tikras „iPhone“.
„Apple“ išmaniojo telefono projektas gavo kodinį pavadinimą „Purple“ (iš čia P1 ir P2). Kodėl būtent „Purple“, jau mažai kas bepamena, tačiau, remiantis viena versija, jis kilo iš Scotto Herzo – vieno iš pirmųjų projekto inžinierių – vidinės klaidų sekimo sistemos paveikslėlio, kuriame pavaizduotas žaislinis purpurinis vamzdžiadantis.
Iš pradžių „iPod“ komanda (P1) norėjo padaryti grotuvą/telefoną, galintį persijunginėti tarp šių dviejų esybių ir turinio atpažįstamą dizainą. Veikdamas grotuvo režimu, įrenginys veikė kaip paprastas „iPod“ grotuvas, valdymo ratelis švietė melsva šviesa, o ekrane rodomas grojaraštis. Persijungus į telefono režimą, pašvietimas keitėsi į oranžinį, ekrane pasirodytų skambučių sąrašas, o ratelis veikė kaip numerio rinkimo diskas telefono aparate su skaičiais nuo 0 iki 9; norint rinkti tekstą, tekdavo spragsėti ratuku, renkant raides iš eilės.
Toks įrenginys turėjo tik vieną problemą, tačiau didelę: naudotojams diskinių telefonų nebereikėjo. Labai greitai inžinieriai suprato, kad telefono/grotuvo idėja vargu ar prigis, bet nenustojo ieškoti vis naujų ir naujų variantų, nes to norėjo Jobsas. Fadellio žodžiais tariant, jis „toliau ragino šį nugaišusį arklį“, kol kartą pabudęs tikriausiai suprato: visa tai neprilygsta liečiamam ekranui. Tik tada galutinai paaiškėjo, kaip atrodys „iPhone“.
Tačiau reikėjo apsispręsti, kokia operacinė sistema bus naudojama – nuo to priklausė, ar įrenginys bus pozicionuojamas kaip aksesuaras, ar kaip mobilus kompiuteris. Kova vyko tarp „NeXT“ šalininkų, norėjusių įrenginyje sutalpinti „Mac“ operacinę sistemą ir panaudoti ARM procesorius, ir „iPod“ rėmėjų, tvirtinusių, kad tai pernelyg ambicinga, ir siūliusių naudoti „Linux OS“, kuri jau palaikė ARM architektūrą. Su „Linux“ buvo viskas paprasta – spragt ir aparatas veikia. Vadinti „OS X“ įsijungimą greitu įsijungimu – ar net apskritai įsijungimu – buvo sunku. Tad reikėjo įrodyti, kad šios operacinės sistemos variantas iš viso gali veikti naujajame įrenginyje. Konkurencija stiprėjo.
Supaprastinus „OS X“ ir pavykus pasiekti Jobsą žavėjusio vaizdo slankiojimą, į „iPod“ kolektyvo siūlyto varianto karstą buvo įkalta vinis.
Teliko Scotto Forstallo komandai sukurti programinę įrangą, o „geležį“ – Fadellio grupei.
