Ši juodoji skylė yra maždaug už 10 000 šviesmečių nuo Žemės ir apie milžinišką kaimyninę žvaigždę apskrieja per 83 dienas. Nors jos masė didžiulė, juodosios bedugnės skersmuo tėra 20 kilometrų – tilptų Vilniaus mieste.
Kitaip nei daugumoje sistemų, kur juodosios skylės sukasi apie žvaigždes, ši juodoji bedugnė iš partnerės dujų nesiurbia, todėl yra visiškai tamsi ir sunkiai pastebima. Ohajo valstijos universiteto mokslininkas Toddas Thompsonas kolegomis ją rado stebėdami juodosios skylės traukos sukeliamus gretimos žvaigždės siūbavimus. Panašius metodas naudojamas ir ieškant egzoplanetų.
Ar tai iš tiesų mažiausia aptikta juodoji skylė, nėra visiškai aišku – kai kurių stebėtų objektų masė potencialiai galėtų būti mažesnė, bet jų matavimai nebuvo tokie tikslūs ir įtikinami. „Šiame masės ruože iš tiesų neturime stiprių kitų juodųjų skylių įrodymų“, - sako T.Thompsonas.
Šį ruožą, maždaug tarp 2 ir 5 Saulės masių, astronomai vadina „masės plyšiu“. Apatinę šio ruožo ribą brėžia didžiausios žinomos neutroninės žvaigždės, viršutinę – mažiausios žinomos juodosios skylės. Tiek neutroninės žvaigždės, tiek juodosios skylės formuojasi tada, kai įgriūva ir kaip supernovos sprogsta milžiniškos žvaigždės, tad, jų populiacija rodo, kaip tos gigantiškos žvaigždės vystosi ir kurios, tikėtina, sprogsta kaip supernovos.
„Gal šiame nei neutroninėms žvaigždėms, nei juodosioms skylėms nepriklausančiame tarpe nesiformuoja nei neutroninės žvaigždės, nei juodosios skylės ir tai rodo, kurios žvaigždės sprogsta ir palieka neutronines žvaigždes, o kurios sugriūna į juodąsias bedugnes. Bet ką nors šiame tarpe aptikus, aiškėja kai kas įdomaus. Gal yra ši, visiškai kitokia populiacija, kurios anksčiau nematėme, rodanti kai ką apie supernovų sprogimą ir kaip joms tai gali nepavykti“, – svarsto T.Thompsonas.
